Ankstesniame įraše minėta, kaip viena rašytoja pakeitė salos gyvenimą. O ar gali visame pasaulyje išpopuliarėjusi ir Holivudo filmu virtusi knyga tapti prakeikimu pačiai rašytojai? Galbūt – jei jos kūrybinės ambicijos siekia daugiau nei tapti nusivylusių vidutinio amžiaus moterų dvasine vadove.

Po autobiografinio kūrinio „Valgyk, melskis, mylėk“ sėkmės literatūros snobai nusuko nosį nuo Elizabeth Gilbert ir praminė savipagalbos vadovėlių autore, pamiršę, kad šioji prieš Tą Knygą buvo parašiusi novelių rinkinį „Piligrimai“ („Pilgrims“, 1997), patekusį į PEN/Hemingway apdovanojimų finalą, bei visai neblogai įvertintą romaną „Stern Man“ (2000).

Po „Valgyk, melskis, mylėk“ autorė išleido taip pat autobiografinio pobūdžio knygą „Pasižadėję“ („Committed“, 2010), kurioje analizuoja santuokos instituciją ir jos reikšmę (o gal beprasmybę) šiuolaikiniame pasaulyje, perleisdama per savo patirties prizmę. Gilbert su partneriu Jose Nunes (kuris, jos žodžiais, labiau žinomas kaip „Javieras Bardemas“ arba „tas brazilas iš „Valgyk, melskis, mylėk“) tiesiogine prasme buvo priversti susituokti. Priešingu atveju JAV migracijos tarnyba nebebūtų įleidusi Nunes į šalį. Abu jau buvo kartą patyrę skyrybas, darsyk tuoktis netroško, bet vis dėlto santuoka jiems tapo vieninteliu būdu kurti namus Amerikoje. „Pasižadėję“ susilaukė sėkmės ir ištikimų gerbėjų liaupsių, o snobai galutinai išbraukė Gilbert vardą iš savo „būtina perskaityti“ sąrašų.

O kol Ubude klestėjo turizmas ir vakarietės ten ieškojo laimės ir prasmės, o gal Javiero Bardemo, Elizabeth Gilbert nusprendė, kad laikas grįžti prie grožinės literatūros. Šiemet ir Sidnėjuje rašytoja pristatė savo naująją knygą. Charizmatiška ir puiki oratorė, ji prikaustė auditorijos dėmesį vos pasirodžiusi ant scenos ir juokais prisipažinusi, kad negalėjo kurti išgalvotų dramų, kol pačios gyvenimas buvo ištisinė drama. Todėl nuo paskutinės grožinės knygos buvo praėję daugiau nei dešimt metų.

Skeptikai galėtų teigti, kad išpopuliarėtų net Gilbert parašyta telefonų knyga, todėl naujos knygos sėkme abejoti beprasmiška, o štai literatūrinė romano „The Signature of All Things“ (2013), arba, pažodžiui, „Visų dalykų prasmė“, vertė abejotina. Jo pavadinimas kilo iš šešioliktojo amžiaus vokiečių teologo ir mistiko Jacobo Boehme veikalų. Boehme tikėjo, kad dievas kiekviename lapelyje, gėlėje ar medyje užmaskavo slaptas žinutes žmonijos gerovei plėtoti. Gamta jam atrodė dieviškas kodas; pasak jo, būtent dėl to tiek daug medicinoje naudojamų augalų primena tas ligas ar organus, kuriuos jie yra skirti gydyti. Kitaip tariant, Boehme’ui viskas turėjo prasmę ir sąryšį, gamtoje nebuvo nieko atsitiktinio.

Romano idėja, kaip teigia pati autorė, atėjo neatsitiktinai: „Turiu proseneliui, užkietėjusiam bibliofilui, priklausiusią knygą. Ją pirko iš Filadelfijos senų knygų knygyno už trisdešimt penkis dolerius. Tai kapitono Džeimso Kuko kelionių 1784 m. leidimas, parašytas po trečiosios kelionės. Vaikystėje žaidžiau su šia knyga, o būdama ketverių, sugadinau įrašydama savo vardą ant viršelio. Rasti temą kitai knygai tolygu žaisti slėpynių. Toji knyga man pasirodė lyg žinutė iš praeities. Pradėjusi skaityti apie Josephą Banksą, supratau: radau.“

Populiarumą ir finansinę sėkmę Elizabeth Gilbert pelnė bestseleriu pasmerkta tapti asmeninė istorija. Tačiau šios rašytojos talentas atsiskleidžia ne tiek autobiografiniuose kūriniuose, kuriuose ji apribota savo pačios gyvenimo, kiek grožiniuose, kur neriboja niekas. Romano „The Signature of All Things“ geografija nusidriekia nuo Londono iki Amsterdamo, nuo Peru iki Filadelfijos ir Taičio, per visą devynioliktąjį didingų atradimų ir iškilių asmenybių amžių. Tai ekscentriškas, plačių užmojų romanas su nuodugniai išvystytais herojais: talentinga botanike Alma Whittaker, jos tėvu – skurde gimusiu Henry Whittakeriu, kuris galiausiai prasisiekia ir tampa vienu turtingiausių Amerikos naujakurių, neįtikėtinais meniniais gabumais apdovanotu Ambrose Pike’u, kuris tvirtai ant žemės stovinčią ir evoliucijos teorijomis susidomėjusią Almą patraukia į visai priešingą pusę – link mistikos ir dieviškumo paieškų. Romanas apie samanas ir masturbaciją? To Gilbert gerbėjai mažiausiai tikėjosi, tačiau jos plunksna priverčia sausą botanikos mokslą pulsuoti erotiškumu.

Medžiagos, kuria remtasi rašant knygą, kiekis yra sunkiai aprėpiamas, tačiau Gilbert ją natūraliai įkomponuoja į tekstą, istoriniai faktai ar realių mokslininkų asmenybės tampa neatsiejama romano dalimi. Kontekstas žavi platumu – nuo aboliucionizmo iki evoliucijos, nuo religijos iki kolonializmo, nuo Apšvietos idėjų iki kasdienės buities detalių. Autorė mini medžiagą rinkusi trejus metus. Romano apimtis įspūdinga, tačiau kalba išlieka gyva ir pulsuojanti, vietomis hipnotizuojanti ir užburianti savo ritmu. Tačiau labiausiai knygoje patraukia pati herojė Alma Whittaker, kurią kurdama Gilbert, jos pačios žodžiais, „norėjo perrašyti devynioliktojo amžiaus moterišką romaną, kuriame galimos buvo tik dvi pabaigos: moteris arba išteka, arba būna sužlugdyta savo seksualinių ar socialinių klaidų. Tai arba „Puikybė ir prietarai“, arba „Ana Karenina“, ji arba didžiuliame dvare su ponu Darsiu, arba po traukiniu. Norėjau parašyti apie moterį, kuri negauna visko, ko nori, tačiau gali, pažvelgusi į savo gyvenimą, pasakyti, kad jis buvo įdomus, vertingas ir kilnus.“

O ką daryti toms skaitytojoms, kurios tikėjosi, kad Gilbert ir toliau dalinsis intymiausiomis savo gyvenimo istorijomis? Autorė turi atsakymą: „Žinote, neseniai man kažkas pasakė: „Kai rašai autobiografiją, iš tikro kuri grožinę literatūrą. O kai rašai grožinės literatūros kūrinį, iš tiesų kuri autobiografiją.“