Mano kartai teko keista lemtis – gimti šalyje, kurios daugiau nebėra. Pradėti mokytis vaikščioti gatvėmis, kurios pervadintos kitais vardais. Pamatyti, kaip vieną ideologiją pakeičia kita, bet mokytojai lieka tie patys. Užaugti abejojant, ar išvis gali būti kas nors amžino. Perskaityti Peleviną ir Couplandą – abu originalo kalba. Išaugti miestą ir iš jo išvažiuoti. Juk vis tiek miesto, kuriame užaugome, nebėra.

„Déjà vu. Vilnius 1974-1990“ – tai knyga apie tą miestą, kurio nebėra. Inga Liutkevičienė joje sudėjo paskutinio sovietmečio Vilniaus mero Algirdo Vileikio pasakojimus, pagardindama savo prisiminimų nuotrupomis. Sudarytoja pabrėžia, kad knygoje nėra jokios politikos. Tai gali būti vertinama tiek kaip knygos privalumas, tiek ir kaip trūkumas. Kita vertus, pasakojimai apie tą laikotarpį tiesiog negali nebūti politiškai angažuoti, kad ir kaip kruopščiai būtų redaguojami tekstai. Tačiau man knygoje užvis labiausiai rūpėjo ne politika ir ne mero darbo subtilybės. Eilutėse ir tarp eilučių ieškojau dingusio Vilniaus. Troškau pamatyti jį tokį, koks buvo man vos gimus, vaikystėje, paauglystėje. Perskaityti apie tai, ko negalėjau prisiminti.

„Kodėl praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio Vilnius atrodo gražesnis negu dabar? Atsakymas paprastas – todėl, kad ten gyvena mūsų jaunystė. <…> Štai dėl ko ilgimės tų laikų Vilniaus – ne santvarkos, bet savo jaunystės ir kiekvieno suolelio, ant kurio bučiavomės, pirmojo universiteto auditorijos suolo, pirmosios darbovietės, įkurtuvių naujame, ilgai lauktame ir pagaliau sulauktame blokinio namo bute.“ („Déjà vu. Vilnius 1974-1990“, 10)

Knygos sudarytojos intarpai itin nostalgiški, lyriški ir emocingi. Būtent juose atsiskleidžia daugiau pamiršto Vilniaus nuotrupų – vaikiškų žaidimų, miesto legendų, skonių ir kvapų. Šie intarpai kontrastuoja su mero pasakojimais, kurie yra detalūs, išsamūs, o kartu santūriai nepasakantys visko iki galo. Daugybę jo papasakotų dalykų vilniečiai, ko gera, sužinos pirmą kartą, nors ir gimę bei užaugę Pamirštame mieste. Juk tuomet nieko nežinojome. Pamirštas miestas atsiskleidžia su seniai pakeistais Spalio, Lenino, Tarybų rajonų pavadinimais; su senaisiais gatvių vardais – Lenino prospektas, M. Gorkio gatvė… Gatvė, kurioje gimiau, kažkada vadinosi R. Čarno. Miglotai nutuokiau, kas tas Čarnas. Pavadinimas man siaubingai nepatiko. Svajojau būti gimusi Peteliškių gatvėje.

Déjà vu… Apsipirkti ėjome į Dzeržinskio turgų, kur žuvies skyrius dvokė lyg pūvanti Sovietų Sąjunga. Vasaromis, kurios buvo tokios ilgos, kad rodėsi amžinos, aplinkiniuose kiemuose kreida brėždami spalvotas strėlytes norėdavome, kad mus kas nors surastų. Smėlyje po medžiais įsprausdavome sekretus. Turėti savo sekretą dabar prilygtų turėti ipadą. Žiemą su rogutėmis traukdavome į tolimus kiemus kitoje mokyklos pusėje; ten, už devynaukščių, buvo kalniukai, ant kurių susirinkdavo visi apylinkių vaikai čiuožinėti su rogutėmis. Jie visuomet atrodydavo neaprėpiamo dydžio, tačiau vėliau mes augome, o kalniukai mažėjo, kol galiausiai tapo vos pastebimi.

Šalia kalniukų buvo ir ratu besisukančios sūpynės, grėsmingas šaltasis ginklas – vienąsyk neatsargiai nušokus jos įsisukusios smogė man į galvą, parbėgau namo aplaistydama krauju savo miesto šaligatvius. Gal todėl ištisi vaikystės fragmentai išsitrynę iš atminties ir tik kartais atsiranda déjà vu jausmas? Noriu sugrįžti kaip archeologė, kasinėjanti senųjų civilizacijų griuvėsius. Kaip katė, kuri grįžta ant sudegusių pamatų ir kapstosi griuvėsiuose ieškodama namų. „Déjà vu. Vilnius“ neabejotinai sugrąžina ir panardina į aštuntojo-devintojo dešimtmečio Vilnių, kuris toks tolimas, kad atrodo netikras. Toks pilkas, kad jo nuspalvinti nepadeda nė spalvingomis kreidelėmis nubraižytos strėlytės miegamųjų kvartalų kiemuose, nė kraujo lašai ant šaligatvių. Vilnius, kuris įsirėžęs atmintyje lyg smilkinyje vis dar regimas randas.

Yra miestų, kuriuos lengva įsimylėti, nes jie tiesiog gražiai atrodo. Jie didžiuojasi puikiais paplūdimiais, kaip Sidnėjus. Iš jų, kaip nuo Santjago, atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas į kalnus. Jie niekada nemiega, kaip Niujorkas. Ir yra miestų, kuriuose gimstama ir į kuriuos grįžtama numirti. Nes liūdnai pilka šviesa ten neužgęsta niekada. Nes jų vardas tirpsta burnoje taip, kaip jokio kito miesto. Vilnius yra karčių prisiminimų kupinas senis, sėdintis ant kėdės priešais sukiužusį, – o gal dabar jau ir nugriautą, – namą Užupyje, ir vaikantis nuo pievutės išdykaujančius vaikus.

Gal todėl labai norėčiau, kad atsirastų kuo daugiau kritikų, kuriems knyga „Déjà vu. Vilnius 1974-1990“ pasirodytų per daug arba per mažai politiška, per daug išsami ar per mažai pasakanti. Tuomet galbūt jie patys imtų rašyti apie dvidešimtojo amžiaus antrosios pusės Vilnių, apie Pamirštą miestą, apie laiką, kurį prisimename per mažai.

„Miestai gyvena ilgiau už santvarkas ir už mus, žmones“, – rašo Inga Liutkevičienė. Tačiau miestai ir keičiasi greičiau negu mes. Ypač jei išvažiuojame. Mums atrodo, kad nebuvome vos akimirką. Kad praėjo labai daug laiko, suprantame tik tuomet, kai norisi draugų ar savo vaikams papasakoti apie miestą, kurio nebėra. Papasakoti, koks buvo Vilnius – visai nepanašus į dabartinį. Kad jie nepamirštų. Tačiau jiems tai neįdomu ir svetima. Ne sekretai jiems rūpi, o ipadai. Ir jie kurs naują, savo Vilniaus istoriją, kuriai mes jau nebepriklausysime.

„Déjà vu. Vilnius 1974-1990: knyga apie vilniečių gyvenimą, miesto paslaptis pagal paskutinio sovietmečio Vilniaus mero Algirdo Vileikio pasakojimą. Sudarė Inga Liutkevičienė, – Vilnius: I. Liutkevičienė, 2012.