Sako, Australijos nacionalinis sportas yra regbis ir kriketas. Bet ne tik. Mėgstamiausia australų sporto šaka yra nekilnojamasis turtas. Ir pastaraisiais metais ši sporto šaka virto tikra beprotybe.

Vyresnioji karta smerkia jaunimą, vadinamuosius millennials, kad jiems tik smashed avo on toast galvoje. Kad jei ir toliau švaistys pinigus kavai ir priešpiečiams kavinėse, niekada neįsigys pirmojo būsto. Jaunuoliai, svajingai kramtydami skrebutį su avokadu ir gerdami flat white, atkerta, kad atsisakę kavos išsinešimui pirmajam savo būstui tikrai nesusitaupys. Geriau jau kaupti kelionei į Europą.

Vidutinė būsto kaina Sidnėjuje yra maždaug aštuoni šimtai tūkstančių Australijos dolerių.

Pastaruosius kelerius metus būstų kainos kilo be sustojimo. Šia tema dažnai prasideda ir baigiasi kalbos vakarėliuose bei darbo pertraukėlių metu. Apie aukcionų rezultatus praneša per žinias. Televizijoje buvo ir tebėra galybė su nekilnojamuoju turtu susijusių laidų: „The Block“, „House Rules“, „Reno Rumble“, „Selling Houses Australia“, „Hot Property“ ir kitos. Visos skleidžia žinutę, kad pakanka perdažyti seno būsto sienas, ir tu – sėkmingai praturtėjęs NT investuotojas. Kurį laiką tai buvo tiesa – kol vis pūtėsi kainų burbulas. Netilo spėlionės, kada tas burbulas sprogs. Galiausiai pastaraisiais metais kainos, nors ir nežymiai, ėmė kristi.

Didžiojo bumo metais kone visi būstai būdavo parduodami per aukcionus. Šiemet su aukcionais sudėtingiau; pirkėjai tapo atsargesni ir išrankesni. Per aukcionus paskutiniais mėnesiais parduodama maždaug pusė būstų. Ne tokiuose patraukliuose Sidnėjaus rajonuose kainos mažėjo labiau, kituose išvis nepakito. Šiame mieste pašto kodas nusako socialinę tapatybę, gali atskleisti ne tik kilmės šalį, bet ir metines pajamas. Esti labai aiškios skirtys tarp miesto šiaurės ir pietų, rytų ir vakarų rajonų. Snobizmas? O taip. Teisingas pašto kodas gali nulemti daug.

Kažkurį australiškos žiemos šeštadienį su vyru važiavome įprastais šeštadieniniais reikalais – pirkti šunims ėdalo ir žiūrėti butų. (Pasidavę australų manijai ir mudu jau porą metų perkam būstą, bet tai kita istorija.) Pastebėję gatvėje aukciono ženklą, nusprendėme sustoti. Namas buvo ką tik atidarytas aukciono dalyviams ir žiopliams, veiksmas turėjo prasidėti už dvidešimties minučių. Nutarėme likti ir pažiūrėti, kaip vyksta aukcionas – gal ateity pravers?

Tai buvo nedidelis jaukus dviejų miegamųjų namukas Sidnėjaus pietuose maždaug už penkiolikos kilometrų nuo centrinio verslo kvartalo. Namas kiek tolėliau nuo traukinių stoties, atokiau nuo judrios gatvės, kvartale daugiausia vieno–dviejų aukštų namai. Viduje kvepėjo aromatinėmis žvakėmis, kvapai sklido link aukštų lubų ir židinio. Virtuvėje – durelės į mažą galinį kiemą. Kambariai apstatyti stilingais išnuomotais baldais, bet akivaizdu, kad norint namą suremontuoti ir sumoderninti laukia nemažai darbo.

Aukcionas turėjo vykti gatvėje priešais namą, žmonių spėjo susirinkti visai nemažai. Bent dalis turbūt buvo pasmalsauti iš aplinkinių namų atėję kaimynai. Kaipgi šeštadienis be nacionalinio sporto? Tamsiais kostiumais apsitaisę agentai zujo tarp susirinkusiųjų kalbindami potencialius pirkėjus.

Pagaliau aukcionas prasidėjo. Vidutinio amžiaus brangiu kostiumu apsitaisęs aukciono vedėjas pasveikino susirinkusius ir rėžė ilgą kalbą apie namo privalumus ir nepakartojamą rajoną. O kokios geros kaimynystėje mokyklos! O parduotuvės visai šalia! O iki paplūdimio tik dvidešimt minučių automobiliu! Pastarasis teiginys buvo grynas melas, bet niekas nesiginčijo. Žiopliai žiovavo ir garsiai kalbėjosi. Galiausiai vedėjas paskelbė pradžią: pirmyn, siūlykit kainas, varžykitės, susimuškit dėl namo! Bet niekas nė neprasižiojo.

Vedėjas rėžė dar ilgesnę kainą apie nepakartojamus namo privalumus, bet publikai jie nepadarė įspūdžio. Jo parankiniai ėmė dar uoliau neršti tarp atkakliai tylinčių pirkėjų.

Ir tik dar po kelių minučių ledai galiausiai pajudėjo.

Pirmieji prabilo jauna gal nė trisdešimties neturinti pora – hipsteriukai, kuriuos atlydėjo tėvai. Tėvai stovėjo nuošalyje ir į procesą nesikišo. Pasvarsčiau, ar šie millennials daug metų kankinosi be avokadų ir kavos išsinešimui, ar visgi pradinį įnašą padovanojo tėvai. Ranką kilnojo ir nepriekaištingais baltais marškiniais bei juodomis kelnėmis apsitaisęs vyrukas su juodais akiniais, atrodantis tarsi libaniečių mafijos galva. Šalia mūsų užgoždamos aukciono vedėją garsiai kalbėjosi trys kinės, kurios galbūt atėjo pirkti namo, bet užsiplepėjusios jį pamiršo.

Porelė ir mafijos galva kilnojo rankas.

– Aštuoni šimtai septyniasdešimt…

– Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt…

– Aštuoni šimtai aštuoniasdešimt penki…

– Aštuoni šimtai devyniasdešimt…

Iš pradžių kaina kilo po dešimt tūkstančių, vėliau po penkis, vėliau po tūkstantį, o vėliau visai nustojo kilti. Porelė laikėsi už rankų ir mintyse jau regėjo save svajonių name. Mafijos galva nesustodamas kalbėjo telefonu ir į aukciono vedėjo raginimus nebereagavo. Kinių būrelis kudakavo vis karščiau. Porelės tėvai jau regėjo nulius, išskrendančius iš jų sąskaitos.

– Devyni šimtai dvidešimt tūkstančių.

Iš kur jis atsirado? Tai prabilo jaunas stotingas vyrukas su džinsais ir marškinėliais, iki tol tyliai stoviniavęs prie tvoros. Aukciono vedėjas nušvito, įsimylėjėliai paniuro.

– Devyni šimtai dvidešimt vienas… – galiausiai atsiduso porelė.

– Devyni šimtai dvidešimt penki.

Mafijos atstovas tik sumojavo rankomis ir pasišalino į savo juodą žvilgantį BMW.

– Devyni šimtai dvidešimt penki – vienas, – suriaumojo vedėjas. – Devyni šimtai dvidešimt penki – du. Devyni šimtai dvidešimt penki – trys. SOLD!

Džinsuotas vaikinukas pasiglėbesčiavo su draugais ir nuėjo kalbėtis su aukciono vedėju. Turbūt tradie, kuris namą nusipirko kaip projektą savo amato įgūdžiams pritaikyti. Pora nužingsniavo su tėvais; neatrodė susikrimtę, bet kas ten žino? Net aš nusiminiau, lyg pati negavusi svajonių namo. Ir dar pagalvojau, kad po aukciono galėtų dalinti saldainius ir putojantį vyną – juk šventė. Koks magiškas, stebuklingas turėtų būti jausmas – laimėti savo namus.

(Įrašo nuotrauka/Photo by Nikola Johny Mirkovic on Unsplash)