Aleksandro Ostašenkovo fotografijų paroda „Kitas krantas“ duris atvėrė tinkamu laiku – miestui nyrant į rudens melancholiją, po Rotušės skliautais, kuriančiais deramą klasikinį toną. Fotografijos nėra išdėstytos chronologine tvarka, esu laisva rinktis, kur pradėti, – bet išties kelionę pradedu anksčiau, prieš atidarymą atsivertusi 2005 m. išleistą šiauliečio fotografo albumą „Kitas krantas“. Vėliau, jau vaikščiojant po parodą, užplūsta keliasluoksnis atpažinimas. Fotografijų tuštuma, erdvė, kurioje iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, – tyla prieš pirmą sakinį, taškas, nuo kurio prasideda ir kuriuo baigiasi pasakojimas. Toje erdvėje mirties yra daugiau nei gyvybės, o blausūs šviesos trupiniai fotografijose – neužduotas klausimas šešėliams.

„Jau pirmu sakiniu / autorius pradeda kalbėti apie Mirtį“, – rašo poetas Aidas Marčėnas. Ostašenkovas pradeda kalbėti apie mirtį nuo pirmos parodoje išvystos fotografijos – „Vieta, kur mirė žmogus“ (1989). Mirtis tampa išeities tašku ir viena kertinių parodos ašių. Parodą savotiškai atveria bei užveria ir viena šalia kitos sukabintos fotografijos „Tas tolimas vidurvasaris, 1“ (1982) ir „Tas tolimas vidurvasaris, 4“ (1988). Pirmoje, kuria prasideda ir albumas, prie kelio stovinti moteris žvelgia tiesiai į kamerą – nesišypsodama, nesiekdama būti pamatyta; antroje pirmoji fotografija laikoma rankoje, užverdama laiko ratą virsta prisiminimo prisiminimu, atvaizdo atvaizdu, ištirpusio laiko simboliu. Fotografijų data dažniausiai nėra svarbi, jos nepriklauso nuo laiko, neperteikia praeinančių naujienų triukšmo. Vidinis žvelgiančiojo laikas svarbesnis už konkretų istorinį laiką. Asmeniniai išgyvenimai suimami į skliaustus taip, kad išryškintų bendrą žmogiškumą ir laikinumo pojūtį. Jei nėra aiškių aliuzijų į konkrečias vietas, žvelgiantysis gali fotografijų tamsą pripildyti savo prasmių – tai mano jūra, mano krantas, mano ruduo, mano šeimos kapai.

Atvaizdo atvaizdas – ir fotografija „Moteris, mirusi po gimdymo“ (1980), antkapio fragmentas su ovalia nuo laiko įskilusia keramine nuotrauka. Įtrūkis moters veide yra ir įtrūkis jos istorijoje, išsiliejusioje iš rėmų. Mintis, kad žmogus fotografijoje visada yra bent šiek tiek miręs, čia virsta savo pačios atspindžiu. Nebėra ne tik žmogaus; net jo atvaizdas – trupantis ir nykstantis, praskleisdamas melancholišką fotografijos prigimtį ir jos sąsają su mirtimi, apie kurią rašė ir Rolandas Barthes’as, ir Johnas Bergeris. Stebėdamas gyvenimą, Ostašenkovas fiksuoja mirtį, užčiuopia egzistencinę gėlą, tamsos trauką ir amžinumo ilgesį. Mirtis yra fotografijose ir jų pavadinimuose, byloja tiesmukai ir užuominomis, šmėsteli kasdienybės nuojautomis ir tiesiogiai – nesyk atsikartojančiais kapinių, laidotuvių, antkapių vaizdais, virš degančios žvakės sustingusia ranka („Kapinės, kuriose dažnai lankausi, I“, 1984), nesibaigiančiu rudeniu, į kurį referuoja ne viena fotografija, pavyzdžiui, „Nuojauta rudens pabaigoje, 1“ (1999), kur prie praviro medinio lango – atversta knyga neįskaitomais puslapiais. Mirtis Ostašenkovo fotografijose pasirodo kaip monotoniška ir visuotinė, albumo „Kitas krantas“ įžanginiame žodyje pastebi Agnė Narušytė. Ruduo niekada nesibaigia, atsidūstama vienoje albumo fotografijų, kur net vaikišką karuselę apgaubia baigtinumo ūkas.

Svarbus judesys fotografijose – nusisukti, nežiūrėti, užsidengti akis. Tai ir nusigręžusi figūra fotografijoje „Kelyje, 2“ (2000), ir ant lovos sėdinti akis užsidengusi senutė („Gimimo diena“, 1980), ir laiptais žemyn, iš terasos šviesos į neįžvelgiamą tamsą besileidžianti moteris („Tas tolimas vidurvasaris, 2“, 1978). Šiame judesyje gali tilpti ir melancholiškas atsisveikinimo grožis, ir instinktyvus noras atsitraukti, pabėgti susidūrus su savuoju mirtingumu. Į jį skirtingų fotografijų kontekste galima žvelgti ir kaip į anonimiškumo siekį, skausmo intymumo pripažinimą, kvietimą veide, kuris lieka nematomas, įrašyti savo patirtį. Jį galima skaityti ir kaip žvilgsnio galios pripažinimą – lyg akys, žvelgiančios iš fotografijų, būtų pajėgios atverti tai, ko stebintysis negalėtų pakelti; o gal ir nuojautą, jog liekame vienas kitam nepažinūs, kad ir kokie artimi būtume („Pažįstama nepažįstama moteris“, 2001). Per žvilgsnį ar jo nebuvimą skleidžiasi ir buvusio laiko, kito kranto ilgesys – idealizuoto, susapnuoto, tikro; to laiko, kai dar buvo šviesa.

Aleksandras Ostašenkovas randa būdą kalbėti apie tai, kas jam svarbu, ne atsitraukdamas, fiksuodamas savo išgyvenimų ar žvilgsnio unikalumą, bet išskleisdamas it kinišką ritinėlį bendras patirtis. Ten, kur iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, randasi mikroistorijos. Kurdami ir pasakodami istorijas perkuriame realybę, kad ji taptų pakeliama, yra rašęs antropologas Michaelas Jacksonas. Šios mikroistorijos atskleidžia ne tiek tai, kas esi tu ar kas esu aš, bet tai, kas mus sieja. Aš esu čia, sako jos. Ir tu esi čia. Mes išgyvensime šį bendrą rudenį.

Tekstas publikuotas kultūros savaitraštyje „7 meno dienos“.

Foto: Aleksandras Ostašenkovas, „Kitas krantas, 1“, 1999 m.