Kada grįši į Lietuvą?

5FB6DB24-8876-4930-95D0-DAEF454AB4D5„Apie grįžimą į Lietuvą galvoja beveik visi užsienio lietuviai“, – tokia straipsnio antraštė patraukė akis prieš kelis mėnesius. Straipsnyje detalizuojama, kad apie grįžimą galvoja 79 procentai išvykusiųjų lietuvių. Apklausoje dalyvavo 1874 užsienio lietuviai. Tai beveik du tūkstančiai išvykimo istorijų, kurias jungia tas pats ne kartą girdėtas klausimas: „Kada grįši į Lietuvą?“ Skaityti toliau

Bernardine Evaristo: „Pasakoju istorijas, kurios lieka nepapasakotos“

evaristoKai dar nežinojau, kad gausiu pasiūlymą versti Bernardine Evaristo romaną „Mergaitė, moteris, kita“, pavarčiusi jį knygyne padėjau atgal. Nesudomino nei romano stilistinė forma, nei užrašai ant galinio viršelio. Turbūt nemažai skaitytojų gali kaip ir aš pavartę šią knygą padėti atgal pamanę, kad tai – ne jiems. Bet paradoksas tas, kad Evaristo rašo apie mus labiau, nei galime įsivaizduoti. Skaityti toliau

Matomos ir nematomos Sidnėjaus ribos

Kai prieš aštuonerius metus atsikrausčiau į Sidnėjų, ieškojau rakto miesto durims atrakinti. Tariausi perpratusi atvykimų meną, mat tai buvo nebe pirmas miestas, kurį reikėjo prisijaukinti. Bet iš pradžių turėjau rasti duris, pro kurias galėčiau įeiti. Turėjau atrasti Sidnėjaus ir savąsias ribas, rasti savo vietą – tiek geografiškai, tiek emociškai; rasti erdves, kurioms galėčiau priklausyti. Turėjau perprasti nerašytas taisykles didmiesčio, į kurį dar prieš pandemiją plūdo imigrantai iš viso pasaulio ir kuris deklaravo lygybę – neva čia prasimušti galįs kiekvienas, jei tik įdės užtektinai pastangų. Skaityti toliau

Knygos anatomija: „Kad mane pamatytum“

Kaip atsiranda knygos idėja? Kaip atrodo rašymo kasdienybė? Rašytojai, iliustruotojai, grafikos dizainerei Kotrynai Zylei pakalbinus, tinklaraščiui knygukurejai.lt pasakojau apie tai, kaip gimė „Kad mane pamatytum“: kaip šiai knygai rinkau medžiagą, kaip kūriau siužetą, koks buvo pradinis kūrinio pavadinimas ir kokie rašymo gyvenant toli privalumai bei trūkumai. Skaityti toliau

Sapnuoti sniegą

Mitas, kad inuitai turi penkiasdešimt žodžių sniegui įvardyti, neseniai perskaičiau straipsnyje. Straipsnio autorius gilinosi į lingvistines inuitų kalbų subtilybes, o aš galvojau apie sniegą. Pastaruoju metu per dažnai jį sapnuoju: baltuma užlipintus langus, tylą, stojančią rytais, kai be pertrūkio sninga, upe plaukiantį ižą, Vilniaus kiemsargių sukastus sniego kalnus ant šaligatvių. Sapnuoju pirštines, kurias mums, vaikams, prisiūdavo prie gumos ir perkišdavo per palto rankoves, kad nepamestume. Sapnuoju sniego angelus, bet šiuos turbūt išsigalvoju – atmintis suklastoja prisiminimus, kad būtų dailūs, kinematografiški. Sapnuoju eglišakių kvapą ant sniego, nesibaigiančias laidotuves, mat anuomet atrodė, kad žmonės gimdo vaikus vasarą, o miršta žiemą. Ir vėl sapnuoju sniego tylą, krentu į ją tarsi į bedugnį šulinį, sapne randu penkiasdešimt žodžių jai įvardyti, bet atsibundu juos jau pamiršusi. Skaityti toliau

Dvasių namai

Kartą per metus grįžtu namo. Gerdamos kavą virtuvėje su mama kalbamės apie tuos, kurie per šiuos metus gimė, ir tuos, kurie mirė. Esu tokio amžiaus, kai gimstančiųjų vis dar daugiau nei mirusiųjų, kai kalbos apie mirtį vis dar atrodo pusiau žaidimas, flirtas su mintimi apie baigtinumą. Tokio amžiaus, kai grįžusi namo vis dar jaučiuosi grįžusi į vaikystę. Mamai atrodo, kad man trylika. Kartais taip atrodo ir man. Skaityti toliau

„Kad mane pamatytum“ – Metų knygos rinkimuose

Man visuomet sunku keliais žodžiais nusakyti, apie ką mano knyga, todėl džiaugiuosi, kai tai pavyksta kitiems. Kaip, pavyzdžiui, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos vyresniajai bibliotekininkei-kultūrinės veiklos koordinatorei Viktorijai Ivanovai, trumpai ir taikliai nupasakojusiai „Kad mane pamatytum“ siužetą. Skaityti toliau

Laikas pasakoti istorijas

Visą praėjusią savaitę vidinis laikrodis mane pažadindavo antrą ryto. Atsikėlus paryčiais, išsiderinus dėl laiko skirtumo lengva vaizduotis juodžiausius scenarijus. Juose pasaulis išraižytas neįveikiamų sienų, o aš lieku vienoje sienos pusėje – be teisės grįžti, be prabangos rinktis, kur gyventi ir kur mirti. Bemiegėmis naktimis prisimenu visus distopinių knygų ir filmų siužetus, galvoju apie liepsnojantį pasaulį, apie pasaulį be laivų, lėktuvų ir traukinių. 2020-tieji man bus gyvenimo distopijoje metai. Skaityti toliau

Kad mane pamatytum

Kad mane pamatytumŠiemetinėje Vilniaus Knygų mugėje pristatysiu septintąją savo knygą, kuri vadinasi „Kad mane pamatytum“.

Keturiolikmetė Gilė apie pabaigas žino viską. Ir apie pasaulio pabaigą, kuri turėtų įvykti jau netrukus, 1999-ųjų gruodžio 31-osios vidurnaktį. Ir apie šeimos pabaigą, kai tėtis palikęs namus išeina pas savo studentę. Ir apie draugystės pabaigą, kai su geriausia drauge tenka varžytis dėl trokštamo vaidmens spektaklyje. Bet Gilė negali nutuokti, kuo pasibaigs mamos ryšys su vyru, pramintu Kurmiu, ir kas laukia prasidėjus 2000-iesiems.. Skaityti toliau

Paskutinis vasaros mėnuo

Prasidėjo paskutinis australiškos vasaros mėnuo. Vasaros su kaukėmis nuo oro užterštumo ir atšauktais atostogų planais, su sutrikusiais turistais, atvykusiais į svajonių šalį ir jos nerandančiais. Su gaisrais, kuriuose, kaip skaičiuojama, pražuvo milijardas gyvūnų, su dulkių audromis, su tamsiai raudona apokaliptine vakaro saule. Su lietaus į vandens telkinius nuplautais gaisrų pelenais, su juose išmirštančiomis žuvimis. Su nerimu ir neviltimi, kuriuos norisi nustumti šalin, nes dabar madinga mokyti pozityvaus mąstymo, bet niekas nemoko, kaip gedėti. Skaityti toliau