Kito pasaulio ilgesys

DSC04686Kalba, pasakyta atsiimant Jurgos Ivanauskaitės premiją

Tą dieną, kai sužinojau, kad „Anglų kalbos žodynas“ nominuotas Jurgos Ivanauskaitės premijai, sudaužiau veidrodį. Žvelgiau į įtrūkimus, baugiai simetriškai išraižiusius jo paviršių, ir galvojau apie septynerius metus nelaimių, kurie, pasak prietarų, manęs laukia. Miglotai prisiminiau būdus, kaip nuo jų apsisaugoti. Įmesti sudužusį veidrodį į upokšnį, tekantį pietų kryptimi. Naktį šuke paliesti antkapį. Palaidoti veidrodžio šukes giliai žemėje, kur piktosios dvasios negalėtų jų rasti, ir tai padaryti naktį be mėnesienos, kad mano atvaizdas nebūtų palaidotas kartu su šukėmis. Skaityti toliau

Savas kambarys

Photo by Nicolas Solerieu on UnsplashMoteriai, kuri nori rašyti, reikia turėti pinigų ir savą kambarį. Šiuos Virginios Woolf žodžius prisiminiau vieną birželio popietę, kai už lango plieskė karštis, Vilnius tirpo ir liejosi akyse, slėpėsi kondicionuojamose patalpose ir Bernardinų sodo šešėliuose. Praėjus beveik šimtui metų nuo V. Woolf esė „Savas kambarys“ pasirodymo, biure, kur prie ovalaus stalo sėdime penkiese – notarė, vertėjas, nekilnojamojo turto agentas, mano vyras ir aš, – galvoju, kodėl savas kambarys tebeatrodo tokia prabanga. Užsiminusi, kad nori turėti savą kambarį, kuriame galėtum rašyti, vis dar rizikuoji sulaukti komentarų, kad per daug nori, kam tau tiek vietos. Notarė garsiai skaito dokumentą, o aš mintyse regiu savo kambarį – tą, kurį netrukus parduosiu. Skaityti toliau

Naujausias Lauren Groff romanas „Matrix“ – odė kūrybos galiai

matrixAmerikiečių rašytoja Lauren Groff žinoma kaip nenuspėjama kūrėja, skaitytojus stebinanti itin įvairiais tekstais. Lietuviškai iki šiol buvo išleisti du jos kūriniai: tamsius santuokos klodus atveriantis romanas „Moiros ir Furijos“ (vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols) ir gaivališka energija alsuojantis apsakymų rinkinys „Florida“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Ką tik lietuviškai pasirodęs mano išverstas naujausias Lauren Groff romanas „Matrix“, išleistas leidyklos „Baltos lankos“, darsyk paliudija, kad autorė nėra iš tų kūrėjų, kurie visą gyvenimą rašo tą patį tekstą, tik skirtingomis knygomis. Groff ieško savitų, rezonuojančių istorijų, eksperimentuoja su kalba ir teksto melodija, nebando įtikti skaitytojams atpažįstamumu. Skaityti toliau

Anglų kalbos žodynas

Anglų kalbos žodynasŠiemetinėje Vilniaus knygų mugėje pristatysiu aštuntąją savo knygą, kuri vadinasi „Anglų kalbos žodynas“.

Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį. Skaityti toliau

Neegzistuojanti šalis

meg-jerrard-a1QJjiR-3_U-unsplashKoks jausmas dabar būti Australijoje, paklausė Magazino redaktorė. Mintyse suskaičiavau: praėjo aštuoniolika mėnesių, kai šalis uždariusi sienas atsiskyrė nuo likusio pasaulio, kaip kadaise Australijos plokštė, prieš beveik šimtą milijonų metų atsiskyrusi nuo Gondvanos. Nuo praėjusių metų kovo prasidėjusi izoliacija daugiau nei metus šaliai išties padėjo išvengti tragiškos statistikos. Pirmą kovos su pandemija raundą Australija užbaigė puikiai, o tuomet nesugebėjo pasinaudoti įgytu pranašumu. Man rašant šias eilutes, Sidnėjus, kuriame gyvenu, skaičiuoja trečią griežto karantino mėnesį. Pasaulį stebime už stiklo – kuo ilgiau jame nebūni, tuo jis atrodo ryškesnis, egzotiškesnis, nebe toks įtikinamas. Skaityti toliau

Kada grįši į Lietuvą?

5FB6DB24-8876-4930-95D0-DAEF454AB4D5„Apie grįžimą į Lietuvą galvoja beveik visi užsienio lietuviai“, – tokia straipsnio antraštė patraukė akis prieš kelis mėnesius. Straipsnyje detalizuojama, kad apie grįžimą galvoja 79 procentai išvykusiųjų lietuvių. Apklausoje dalyvavo 1874 užsienio lietuviai. Tai beveik du tūkstančiai išvykimo istorijų, kurias jungia tas pats ne kartą girdėtas klausimas: „Kada grįši į Lietuvą?“ Skaityti toliau

Bernardine Evaristo: „Pasakoju istorijas, kurios lieka nepapasakotos“

evaristoKai dar nežinojau, kad gausiu pasiūlymą versti Bernardine Evaristo romaną „Mergaitė, moteris, kita“, pavarčiusi jį knygyne padėjau atgal. Nesudomino nei romano stilistinė forma, nei užrašai ant galinio viršelio. Turbūt nemažai skaitytojų gali kaip ir aš pavartę šią knygą padėti atgal pamanę, kad tai – ne jiems. Bet paradoksas tas, kad Evaristo rašo apie mus labiau, nei galime įsivaizduoti. Skaityti toliau

Matomos ir nematomos Sidnėjaus ribos

Kai prieš aštuonerius metus atsikrausčiau į Sidnėjų, ieškojau rakto miesto durims atrakinti. Tariausi perpratusi atvykimų meną, mat tai buvo nebe pirmas miestas, kurį reikėjo prisijaukinti. Bet iš pradžių turėjau rasti duris, pro kurias galėčiau įeiti. Turėjau atrasti Sidnėjaus ir savąsias ribas, rasti savo vietą – tiek geografiškai, tiek emociškai; rasti erdves, kurioms galėčiau priklausyti. Turėjau perprasti nerašytas taisykles didmiesčio, į kurį dar prieš pandemiją plūdo imigrantai iš viso pasaulio ir kuris deklaravo lygybę – neva čia prasimušti galįs kiekvienas, jei tik įdės užtektinai pastangų. Skaityti toliau

Knygos anatomija: „Kad mane pamatytum“

Kaip atsiranda knygos idėja? Kaip atrodo rašymo kasdienybė? Rašytojai, iliustruotojai, grafikos dizainerei Kotrynai Zylei pakalbinus, tinklaraščiui knygukurejai.lt pasakojau apie tai, kaip gimė „Kad mane pamatytum“: kaip šiai knygai rinkau medžiagą, kaip kūriau siužetą, koks buvo pradinis kūrinio pavadinimas ir kokie rašymo gyvenant toli privalumai bei trūkumai. Skaityti toliau

Sapnuoti sniegą

Mitas, kad inuitai turi penkiasdešimt žodžių sniegui įvardyti, neseniai perskaičiau straipsnyje. Straipsnio autorius gilinosi į lingvistines inuitų kalbų subtilybes, o aš galvojau apie sniegą. Pastaruoju metu per dažnai jį sapnuoju: baltuma užlipintus langus, tylą, stojančią rytais, kai be pertrūkio sninga, upe plaukiantį ižą, Vilniaus kiemsargių sukastus sniego kalnus ant šaligatvių. Sapnuoju pirštines, kurias mums, vaikams, prisiūdavo prie gumos ir perkišdavo per palto rankoves, kad nepamestume. Sapnuoju sniego angelus, bet šiuos turbūt išsigalvoju – atmintis suklastoja prisiminimus, kad būtų dailūs, kinematografiški. Sapnuoju eglišakių kvapą ant sniego, nesibaigiančias laidotuves, mat anuomet atrodė, kad žmonės gimdo vaikus vasarą, o miršta žiemą. Ir vėl sapnuoju sniego tylą, krentu į ją tarsi į bedugnį šulinį, sapne randu penkiasdešimt žodžių jai įvardyti, bet atsibundu juos jau pamiršusi. Skaityti toliau