Mums reikės atlikti papildomus tyrimus, sako gydytoja. Už lango – pilkšva australiškos žiemos dargana. Pro lietaus plakamą langą matau judrią Marubros rajono centro sankryžą, mirgėdami švyturėliais ją kerta du gaisriniai automobiliai. Gal kaip tik šią akimirką rajone siautėja gaisras, liepsnos ryja virtuvės rakandus ir senus prieškambario tapetus, o gal tiesiog viename naujos statybos namų be reikalo įsijungė priešgaisrinė signalizacija. Tik norime užsitikrinti, kad viskas gerai, Akvilina, švelniu iš Europos pietų prieš dvidešimt metų atsivežtu akcentu kalba gydytoja vardu Siuzana. Ji vilki ryškiaspalvius drabužius, mėgsta man pasakoti, kur juos įsigijusi, per pietų pertrauką retsykiais susitinku ją vietiniame prekybos centre, įsikūrusiame klinikos pastato pirmajame aukšte. Jos lūpose mano vardas skamba minkštai, lyg glostytų plaukus ir sakytų – nebijok. Tai tik tyrimai. Tai dar nereiškia, kad tau vėžys. Skaityti toliau
Apie (auto)fikcijas
Geriausios eilutės gimsta tada, kai negali jų užsirašyti, pavyzdžiui, kai vairuoji automobilį. Nors gal jos atrodo geriausios būtent todėl, kad lieka neužrašytos? Niekada nelaikiau savęs nei gera vairuotoja, nei gera rašytoja, bet kai daug metų atlieki tuos pačius veiksmus, galiausiai jie nusigludina, įgyja užtikrintumo: segiesi saugos diržą, užvedi variklį, įjungi šviesas, pajudi iš vietos. Mieste, kuriame gyveni 10 metų, vis rečiau prireikia navigacijos. Gal ir su rašymu taip pat: kai daug metų praleidi puslapiuose, galiausiai įsijungia vidinė navigacija ir išmoksti pasitikėti, kad ji, nenuklysdama neegzistuojančiais skersgatviais, atras tekstui tinkamiausią kryptį. Skaityti toliau
Kito pasaulio ilgesys
Kalba, pasakyta atsiimant Jurgos Ivanauskaitės premiją
Tą dieną, kai sužinojau, kad „Anglų kalbos žodynas“ nominuotas Jurgos Ivanauskaitės premijai, sudaužiau veidrodį. Žvelgiau į įtrūkimus, baugiai simetriškai išraižiusius jo paviršių, ir galvojau apie septynerius metus nelaimių, kurie, pasak prietarų, manęs laukia. Miglotai prisiminiau būdus, kaip nuo jų apsisaugoti. Įmesti sudužusį veidrodį į upokšnį, tekantį pietų kryptimi. Naktį šuke paliesti antkapį. Palaidoti veidrodžio šukes giliai žemėje, kur piktosios dvasios negalėtų jų rasti, ir tai padaryti naktį be mėnesienos, kad mano atvaizdas nebūtų palaidotas kartu su šukėmis. Skaityti toliau
Savas kambarys
Moteriai, kuri nori rašyti, reikia turėti pinigų ir savą kambarį. Šiuos Virginios Woolf žodžius prisiminiau vieną birželio popietę, kai už lango plieskė karštis, Vilnius tirpo ir liejosi akyse, slėpėsi kondicionuojamose patalpose ir Bernardinų sodo šešėliuose. Praėjus beveik šimtui metų nuo V. Woolf esė „Savas kambarys“ pasirodymo, biure, kur prie ovalaus stalo sėdime penkiese – notarė, vertėjas, nekilnojamojo turto agentas, mano vyras ir aš, – galvoju, kodėl savas kambarys tebeatrodo tokia prabanga. Užsiminusi, kad nori turėti savą kambarį, kuriame galėtum rašyti, vis dar rizikuoji sulaukti komentarų, kad per daug nori, kam tau tiek vietos. Notarė garsiai skaito dokumentą, o aš mintyse regiu savo kambarį – tą, kurį netrukus parduosiu. Skaityti toliau
Naujausias Lauren Groff romanas „Matrix“ – odė kūrybos galiai
Amerikiečių rašytoja Lauren Groff žinoma kaip nenuspėjama kūrėja, skaitytojus stebinanti itin įvairiais tekstais. Lietuviškai iki šiol buvo išleisti du jos kūriniai: tamsius santuokos klodus atveriantis romanas „Moiros ir Furijos“ (vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols) ir gaivališka energija alsuojantis apsakymų rinkinys „Florida“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Ką tik lietuviškai pasirodęs mano išverstas naujausias Lauren Groff romanas „Matrix“, išleistas leidyklos „Baltos lankos“, darsyk paliudija, kad autorė nėra iš tų kūrėjų, kurie visą gyvenimą rašo tą patį tekstą, tik skirtingomis knygomis. Groff ieško savitų, rezonuojančių istorijų, eksperimentuoja su kalba ir teksto melodija, nebando įtikti skaitytojams atpažįstamumu. Skaityti toliau
Anglų kalbos žodynas
Šiemetinėje Vilniaus knygų mugėje pristatysiu aštuntąją savo knygą, kuri vadinasi „Anglų kalbos žodynas“.
Moteris ir jos vyras iškeliauja iš Sidnėjaus į Broken Hilį, vildamiesi, kad kelionė gali pataisyti viską – net tai, kas nepataisomai broken. Tačiau tai, kas jų laukia, yra kur kas daugiau nei tik fizinė kelionė per Australijos žemę – pirmiausia tai kelionė per fragmentais išnyrančią, prisiminimais blykstelinčią praeitį; per neišverčiamas migracijos ir gyvenimo svetur patirtis; per bendros kalbos ir bendrų namų paieškas; per savo ir kito atmintį. Skaityti toliau
Neegzistuojanti šalis
Koks jausmas dabar būti Australijoje, paklausė Magazino redaktorė. Mintyse suskaičiavau: praėjo aštuoniolika mėnesių, kai šalis uždariusi sienas atsiskyrė nuo likusio pasaulio, kaip kadaise Australijos plokštė, prieš beveik šimtą milijonų metų atsiskyrusi nuo Gondvanos. Nuo praėjusių metų kovo prasidėjusi izoliacija daugiau nei metus šaliai išties padėjo išvengti tragiškos statistikos. Pirmą kovos su pandemija raundą Australija užbaigė puikiai, o tuomet nesugebėjo pasinaudoti įgytu pranašumu. Man rašant šias eilutes, Sidnėjus, kuriame gyvenu, skaičiuoja trečią griežto karantino mėnesį. Pasaulį stebime už stiklo – kuo ilgiau jame nebūni, tuo jis atrodo ryškesnis, egzotiškesnis, nebe toks įtikinamas. Skaityti toliau
Kada grįši į Lietuvą?
„Apie grįžimą į Lietuvą galvoja beveik visi užsienio lietuviai“, – tokia straipsnio antraštė patraukė akis prieš kelis mėnesius. Straipsnyje detalizuojama, kad apie grįžimą galvoja 79 procentai išvykusiųjų lietuvių. Apklausoje dalyvavo 1874 užsienio lietuviai. Tai beveik du tūkstančiai išvykimo istorijų, kurias jungia tas pats ne kartą girdėtas klausimas: „Kada grįši į Lietuvą?“ Skaityti toliau
Bernardine Evaristo: „Pasakoju istorijas, kurios lieka nepapasakotos“
Kai dar nežinojau, kad gausiu pasiūlymą versti Bernardine Evaristo romaną „Mergaitė, moteris, kita“, pavarčiusi jį knygyne padėjau atgal. Nesudomino nei romano stilistinė forma, nei užrašai ant galinio viršelio. Turbūt nemažai skaitytojų gali kaip ir aš pavartę šią knygą padėti atgal pamanę, kad tai – ne jiems. Bet paradoksas tas, kad Evaristo rašo apie mus labiau, nei galime įsivaizduoti. Skaityti toliau
Matomos ir nematomos Sidnėjaus ribos
Kai prieš aštuonerius metus atsikrausčiau į Sidnėjų, ieškojau rakto miesto durims atrakinti. Tariausi perpratusi atvykimų meną, mat tai buvo nebe pirmas miestas, kurį reikėjo prisijaukinti. Bet iš pradžių turėjau rasti duris, pro kurias galėčiau įeiti. Turėjau atrasti Sidnėjaus ir savąsias ribas, rasti savo vietą – tiek geografiškai, tiek emociškai; rasti erdves, kurioms galėčiau priklausyti. Turėjau perprasti nerašytas taisykles didmiesčio, į kurį dar prieš pandemiją plūdo imigrantai iš viso pasaulio ir kuris deklaravo lygybę – neva čia prasimušti galįs kiekvienas, jei tik įdės užtektinai pastangų. Skaityti toliau
Akvilina Cicėnaitė 