Kas lengviau – išmokti kalbą ar ją pamiršti? Scenoje esame trise – lenkų žurnalistė ir rašytoja Agata Passent, vertėja Agnieszka Rembiałkowska ir aš. Šiomis dienomis Sopote vyksta literatūros festivalis, mes kalbamės apie lenkiškai pasirodžiusį mano romaną „Anglų kalbos žodynas“. Ketvirtas meno galerijos aukštas, lauke plieskia rugpjūčio karštis. Ką tik pasakiau Agatai vaikystėje mokėjusi lenkų kalbą, o dabar pamiršusi. Ji laukia atsakymo, o aš nežinau, nuo ko pradėti. Skaityti toliau
Atsiminti iš vidaus
Atsimenu save iš fotografijų, ne iš vidaus.
Tėvas turėjo juostinį fotoaparatą. Kai ryškindavo nuotraukas, su seserimi prašydavomės, kad leistų pažiūrėti. Virtuvės langą aklinai užkamšydavo tamsiais pledais, uždengdavo duris. Užsimerkusi raudonoje šviesoje matau voneles su ryškalais ir fiksažu, didintuvą, skalbinių virvelę, kur sukabins nuotraukas džiūti. Matau, kaip popierių deda į ryškalus, kaip jame ima magiškai ryškėti atvaizdas. Atsimerkiu, ir atvaizdas pradingsta. Skaityti toliau
Ateitis iš antrų rankų
Prie psichiatrės durų – senyva moteris ir du vyrai baltais chalatais. Ar atsimenate, kur gyvenat, klausia vienas jų, o moteris sėdi sugniaužusi rankinę, žvelgia į sieną priešais ir kartoja – man reikia eiti, aš noriu eiti, man nesunku eiti, visą laiką tik vaikštau, nes kitaip pamirštu, aš nepavargstu eiti, mane labiausiai vargina, kai pamirštu, neatsimenu, ar jau buvau pas gydytoją, ar man laukti, ar jau nebe. Nutyla ir pravirksta. Ne, nebereikia laukti, sako pasirodžiusi psichiatrė. Moteriai siūlo iškviesti greitąją, bet toji atsisako ir greitais žingsniais nutolsta koridoriumi. Psichiatrė sudvejojusi duoda nurodymą pasivyti moterį ir pamatuoti jai spaudimą. Pakviečia mane užeiti, todėl nebesužinau, kaip viskas baigėsi: ar moteriai pavyko nužingsniuoti iki pat atminties krašto, iš kur galėtų įžiūrėti pažįstamus daiktus ir pavidalus, ar ji prisiminė, kur jos namai. Skaityti toliau
Išgyventi bendrą rudenį
Aleksandro Ostašenkovo fotografijų paroda „Kitas krantas“ duris atvėrė tinkamu laiku – miestui nyrant į rudens melancholiją, po Rotušės skliautais, kuriančiais deramą klasikinį toną. Fotografijos nėra išdėstytos chronologine tvarka, esu laisva rinktis, kur pradėti, – bet išties kelionę pradedu anksčiau, prieš atidarymą atsivertusi 2005 m. išleistą šiauliečio fotografo albumą „Kitas krantas“. Vėliau, jau vaikščiojant po parodą, užplūsta keliasluoksnis atpažinimas. Fotografijų tuštuma, erdvė, kurioje iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, – tyla prieš pirmą sakinį, taškas, nuo kurio prasideda ir kuriuo baigiasi pasakojimas. Toje erdvėje mirties yra daugiau nei gyvybės, o blausūs šviesos trupiniai fotografijose – neužduotas klausimas šešėliams. Skaityti toliau
Tekstas kaip randas
Neišsigąskit, dabar ims svaigti galva, sako operacinės slaugytoja, įvedusi intraveninį kateterį. Juo teka skystis, nuo kurio galva išties akimirksniu apsisuka. Išnyksta operacinė kaip kankinimų kambarys, plieskiančios tardymo lempos, vienodai apsitaisę, kaukėmis užsimaskavę žmonės, kurių vardų nežinau, nes čia nieko asmeniško, net mano kūnas neasmeniškas – atidengtas, nuskausmintas, nepavojingas. Noriu išlaikyti pusiausvyrą, kabintis už ko nors – operacinio stalo krašto, vienkartinėmis pirštinėmis apmautų slaugytojos rankų. Noriu pajusti, ką reiškia žengti iš čia į ten, kirsti tą neaprašomą ruožą išlaikydama sąmoningą distanciją, žvelgdama į save iš šalies, kaip į tyrinėjamą objektą, kaip į skaitomą tekstą. Bet nėra jokio tarpo tarp čia ir ten. Užsimerkiu nuo skrodžiančių operacinės šviesų, nuo jausmo, kad krentu, ir atsijungiu. Skaityti toliau
Prarastų vardų žvaigždynas
Kad rašysiu apie Australijos nacionalinį paviljoną, žinojau dar prieš kelionę į Venecijos bienalę. Ne todėl, kad būčiau turėjusi ypatingų galių nuspėti, jog būtent australų menininko Archie Moore’o instaliacija „kith and kin“ pelnys 60-osios bienalės „Auksinį liūtą“ už geriausią nacionalinį pasirodymą, bet vadovaudamasi principu „write what you know“. Atrodė logiška rašyti apie šalį, kurioje gyvenu daugiau nei 10 metų ir kurią teko pažinti iš kiek arčiau nei atsitiktiniai stabtelėjimai galerijose. Tad „Auksinis liūtas“ buvo malonus sutapimas, nors, pamačius instaliaciją, šis vėlesnis jos įvertinimas nenustebino – 54-erių menininkas sukūrė tyliai paveikų darbą, kuriame šalies kolonizacijos istorija neatsiejamai susipynusi su asmenine istorija. Brisbane gyvenantis ir kuriantis A. Moore’as – antrasis Australijos čiabuvių atstovas nacionaliniame paviljone su personaline paroda (2017 m. šaliai atstovavo Tracey Moffatt). Pats teigia bienalėje „pristatantis“ (presenting), o ne „atstovaujantis“ (representing), pabrėždamas, kad gali kalbėti tik pats už save, ne už kitus. Bet gal apie viską nuo pradžių. Skaityti toliau
Pasimatuoti mirtingumą
Mums reikės atlikti papildomus tyrimus, sako gydytoja. Už lango – pilkšva australiškos žiemos dargana. Pro lietaus plakamą langą matau judrią Marubros rajono centro sankryžą, mirgėdami švyturėliais ją kerta du gaisriniai automobiliai. Gal kaip tik šią akimirką rajone siautėja gaisras, liepsnos ryja virtuvės rakandus ir senus prieškambario tapetus, o gal tiesiog viename naujos statybos namų be reikalo įsijungė priešgaisrinė signalizacija. Tik norime užsitikrinti, kad viskas gerai, Akvilina, švelniu iš Europos pietų prieš dvidešimt metų atsivežtu akcentu kalba gydytoja vardu Siuzana. Ji vilki ryškiaspalvius drabužius, mėgsta man pasakoti, kur juos įsigijusi, per pietų pertrauką retsykiais susitinku ją vietiniame prekybos centre, įsikūrusiame klinikos pastato pirmajame aukšte. Jos lūpose mano vardas skamba minkštai, lyg glostytų plaukus ir sakytų – nebijok. Tai tik tyrimai. Tai dar nereiškia, kad tau vėžys. Skaityti toliau
Apie (auto)fikcijas
Geriausios eilutės gimsta tada, kai negali jų užsirašyti, pavyzdžiui, kai vairuoji automobilį. Nors gal jos atrodo geriausios būtent todėl, kad lieka neužrašytos? Niekada nelaikiau savęs nei gera vairuotoja, nei gera rašytoja, bet kai daug metų atlieki tuos pačius veiksmus, galiausiai jie nusigludina, įgyja užtikrintumo: segiesi saugos diržą, užvedi variklį, įjungi šviesas, pajudi iš vietos. Mieste, kuriame gyveni 10 metų, vis rečiau prireikia navigacijos. Gal ir su rašymu taip pat: kai daug metų praleidi puslapiuose, galiausiai įsijungia vidinė navigacija ir išmoksti pasitikėti, kad ji, nenuklysdama neegzistuojančiais skersgatviais, atras tekstui tinkamiausią kryptį. Skaityti toliau
Kito pasaulio ilgesys
Kalba, pasakyta atsiimant Jurgos Ivanauskaitės premiją
Tą dieną, kai sužinojau, kad „Anglų kalbos žodynas“ nominuotas Jurgos Ivanauskaitės premijai, sudaužiau veidrodį. Žvelgiau į įtrūkimus, baugiai simetriškai išraižiusius jo paviršių, ir galvojau apie septynerius metus nelaimių, kurie, pasak prietarų, manęs laukia. Miglotai prisiminiau būdus, kaip nuo jų apsisaugoti. Įmesti sudužusį veidrodį į upokšnį, tekantį pietų kryptimi. Naktį šuke paliesti antkapį. Palaidoti veidrodžio šukes giliai žemėje, kur piktosios dvasios negalėtų jų rasti, ir tai padaryti naktį be mėnesienos, kad mano atvaizdas nebūtų palaidotas kartu su šukėmis. Skaityti toliau
Savas kambarys
Moteriai, kuri nori rašyti, reikia turėti pinigų ir savą kambarį. Šiuos Virginios Woolf žodžius prisiminiau vieną birželio popietę, kai už lango plieskė karštis, Vilnius tirpo ir liejosi akyse, slėpėsi kondicionuojamose patalpose ir Bernardinų sodo šešėliuose. Praėjus beveik šimtui metų nuo V. Woolf esė „Savas kambarys“ pasirodymo, biure, kur prie ovalaus stalo sėdime penkiese – notarė, vertėjas, nekilnojamojo turto agentas, mano vyras ir aš, – galvoju, kodėl savas kambarys tebeatrodo tokia prabanga. Užsiminusi, kad nori turėti savą kambarį, kuriame galėtum rašyti, vis dar rizikuoji sulaukti komentarų, kad per daug nori, kam tau tiek vietos. Notarė garsiai skaito dokumentą, o aš mintyse regiu savo kambarį – tą, kurį netrukus parduosiu. Skaityti toliau
Akvilina Cicėnaitė 