Koks jausmas dabar būti Australijoje, paklausė Magazino redaktorė. Mintyse suskaičiavau: praėjo aštuoniolika mėnesių, kai šalis uždariusi sienas atsiskyrė nuo likusio pasaulio, kaip kadaise Australijos plokštė, prieš beveik šimtą milijonų metų atsiskyrusi nuo Gondvanos. Nuo praėjusių metų kovo prasidėjusi izoliacija daugiau nei metus šaliai išties padėjo išvengti tragiškos statistikos. Pirmą kovos su pandemija raundą Australija užbaigė puikiai, o tuomet nesugebėjo pasinaudoti įgytu pranašumu. Man rašant šias eilutes, Sidnėjus, kuriame gyvenu, skaičiuoja trečią griežto karantino mėnesį. Pasaulį stebime už stiklo – kuo ilgiau jame nebūni, tuo jis atrodo ryškesnis, egzotiškesnis, nebe toks įtikinamas. Skaityti toliau
Apie gyvenimą svetur
Kada grįši į Lietuvą?
„Apie grįžimą į Lietuvą galvoja beveik visi užsienio lietuviai“, – tokia straipsnio antraštė patraukė akis prieš kelis mėnesius. Straipsnyje detalizuojama, kad apie grįžimą galvoja 79 procentai išvykusiųjų lietuvių. Apklausoje dalyvavo 1874 užsienio lietuviai. Tai beveik du tūkstančiai išvykimo istorijų, kurias jungia tas pats ne kartą girdėtas klausimas: „Kada grįši į Lietuvą?“ Skaityti toliau
Matomos ir nematomos Sidnėjaus ribos
Kai prieš aštuonerius metus atsikrausčiau į Sidnėjų, ieškojau rakto miesto durims atrakinti. Tariausi perpratusi atvykimų meną, mat tai buvo nebe pirmas miestas, kurį reikėjo prisijaukinti. Bet iš pradžių turėjau rasti duris, pro kurias galėčiau įeiti. Turėjau atrasti Sidnėjaus ir savąsias ribas, rasti savo vietą – tiek geografiškai, tiek emociškai; rasti erdves, kurioms galėčiau priklausyti. Turėjau perprasti nerašytas taisykles didmiesčio, į kurį dar prieš pandemiją plūdo imigrantai iš viso pasaulio ir kuris deklaravo lygybę – neva čia prasimušti galįs kiekvienas, jei tik įdės užtektinai pastangų. Skaityti toliau
Sapnuoti sniegą
Mitas, kad inuitai turi penkiasdešimt žodžių sniegui įvardyti, neseniai perskaičiau straipsnyje. Straipsnio autorius gilinosi į lingvistines inuitų kalbų subtilybes, o aš galvojau apie sniegą. Pastaruoju metu per dažnai jį sapnuoju: baltuma užlipintus langus, tylą, stojančią rytais, kai be pertrūkio sninga, upe plaukiantį ižą, Vilniaus kiemsargių sukastus sniego kalnus ant šaligatvių. Sapnuoju pirštines, kurias mums, vaikams, prisiūdavo prie gumos ir perkišdavo per palto rankoves, kad nepamestume. Sapnuoju sniego angelus, bet šiuos turbūt išsigalvoju – atmintis suklastoja prisiminimus, kad būtų dailūs, kinematografiški. Sapnuoju eglišakių kvapą ant sniego, nesibaigiančias laidotuves, mat anuomet atrodė, kad žmonės gimdo vaikus vasarą, o miršta žiemą. Ir vėl sapnuoju sniego tylą, krentu į ją tarsi į bedugnį šulinį, sapne randu penkiasdešimt žodžių jai įvardyti, bet atsibundu juos jau pamiršusi. Skaityti toliau
Dvasių namai
Kartą per metus grįžtu namo. Gerdamos kavą virtuvėje su mama kalbamės apie tuos, kurie per šiuos metus gimė, ir tuos, kurie mirė. Esu tokio amžiaus, kai gimstančiųjų vis dar daugiau nei mirusiųjų, kai kalbos apie mirtį vis dar atrodo pusiau žaidimas, flirtas su mintimi apie baigtinumą. Tokio amžiaus, kai grįžusi namo vis dar jaučiuosi grįžusi į vaikystę. Mamai atrodo, kad man trylika. Kartais taip atrodo ir man. Skaityti toliau
Laikas pasakoti istorijas
Visą praėjusią savaitę vidinis laikrodis mane pažadindavo antrą ryto. Atsikėlus paryčiais, išsiderinus dėl laiko skirtumo lengva vaizduotis juodžiausius scenarijus. Juose pasaulis išraižytas neįveikiamų sienų, o aš lieku vienoje sienos pusėje – be teisės grįžti, be prabangos rinktis, kur gyventi ir kur mirti. Bemiegėmis naktimis prisimenu visus distopinių knygų ir filmų siužetus, galvoju apie liepsnojantį pasaulį, apie pasaulį be laivų, lėktuvų ir traukinių. 2020-tieji man bus gyvenimo distopijoje metai. Skaityti toliau
Paskutinis vasaros mėnuo
Prasidėjo paskutinis australiškos vasaros mėnuo. Vasaros su kaukėmis nuo oro užterštumo ir atšauktais atostogų planais, su sutrikusiais turistais, atvykusiais į svajonių šalį ir jos nerandančiais. Su gaisrais, kuriuose, kaip skaičiuojama, pražuvo milijardas gyvūnų, su dulkių audromis, su tamsiai raudona apokaliptine vakaro saule. Su lietaus į vandens telkinius nuplautais gaisrų pelenais, su juose išmirštančiomis žuvimis. Su nerimu ir neviltimi, kuriuos norisi nustumti šalin, nes dabar madinga mokyti pozityvaus mąstymo, bet niekas nemoko, kaip gedėti. Skaityti toliau
Įsivaizduojami miestai
Kitais metais sukaks dešimtmetis, kai esu išvažiavusi iš Lietuvos, o aš vis dar negaliu tuo patikėti. Vis dar nemoku, o gal negaliu išsikrauti lagaminų, neperku visų trokštamų knygų – jos tokios sunkios kraustantis iš vienų namų į kitus. Vis dar manau, kad esu čia laikinai. Bet jau žinau, kad nė prieš vieną kelionę nesijaudinu taip, kaip ruošdamasi grįžti į Vilnių. Skaityti toliau
Mėlynasis banginis
Kai vieną dieną išvyksiu iš Australijos, žinau, kurį adresą išsivešiu. Dvejus metus gyvenau ant vandenyno kranto, bet iki šiol sapnuoju potvynius. Sapnuoju ir cunamius, atplūstančius kaip mirtis – be perspėjimo, pasiglemžiančius pakrantės suoliukus, automobilius, kūdikių vežimėlius ir spalvotais megztukais apvilktus šunis. Dvejus metus užmigdavau sūpuojama vandenyno gausmo, neišverčiamo, nepaaiškinamo, gražiausio iš visų kalbų. Skaityti toliau
Kaip būti gera lietuve
Šią vasarą tapau vieno pokalbio liudininke – moterys kalbėjosi apie būtinybę mokyti svetur gyvenančius vaikus lietuviškai. Į kitą šalį nutekėjusi lietuvė mama guodėsi, kad nelietuviškoje aplinkoje sunku su vaikais bendrauti ne šalies, kurioje gyvenama, kalba. „Kaip čia taip – nemokėti lietuvių kalbos! – stebėjosi jos pašnekovė. – O jei vaikai grįš gyventi į Lietuvą? Juk nežinai, kas bus ateityje! Kalbą mokėti būtina!“ Skaityti toliau
Akvilina Cicėnaitė 