Apie gyvenimą svetur

Atsargiai, durys užsidaro

Nykstanti Lietuva; išvarytieji; emigravo kone ketvirtadalis Lietuvos. Naujienų portalų antraštės primena siaubo filmų pavadinimus. Visuomet atrodė, kad šie straipsniai – apie kitus, ne mane. Esu pusiau čia, pusiau kitur – išvykusi laikinai. Pasidalijusi. Rašau lietuviškai, todėl jaučiuosi gyvenanti Lietuvoje – per knygas. Bet neseniai, pamačiusi straipsnį apie savo knygą „Tylos istorija“ pažymėtą grotažyme #diasporosprofesionalai, su keista nuostaba supratau, kad tai – apie mane. Šiemet jau aštuoneri metai, kai gyvenu kitur. Gyvenimo kitur pasekmė […]

Continue Reading →

Kokia kalba sapnuoja emigrantai?

Gimiau dvikalbėje šeimoje. Rašau knygas lietuviškai, nors šia kalba kartais ištisomis dienomis neištariu nė žodžio. Su vyru bendraujame angliškai – mums abiem ne gimtąja kalba. Aš – tik viena iš daugelio gyvenančių tarp dviejų, trijų ar daugiau kalbų, kurie prabudę ne iškart prisimena, kokia kalba skambėjo jų sapnuose. „Kokia kalba aš sapnuoju?“ (“What Language Do I Dream In?”) – taip pavadinta ir naujoji Elenos Lappin knyga. Užburianti, šilta, nostalgiška: apie […]

Continue Reading →

Žmogus su antklode

Ne taip seniai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose ėmė plisti žinia apie Vilniuje gerai žinomo Kunigaikščio mirtį. Nežinau, kodėl tuomet prisiminiau Žmogų su antklode. Po jo mirties praėjo jau keleri metai. Ir tarp šių dviejų žmonių nieko bendra. Išskyrus tai, kad abu vaikščiojo ties riba, ant ribos, kartais – už ribų. Ir abiems mirtis viską užglaistė, ištrynė, supaprastino. Gyvi jie buvo prieštara. Mirę tapo legenda. Tomis dienomis prieš kelerius metus Naujosios […]

Continue Reading →

Apie goblinus, hobitus ir (ne)išsipildžiusias svajones

Tęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia. Karščiausia zelandiečių svajonė išsipildė – „The All Blacks“ laimėjo pasaulio regbio čempionato auksą. Čempionatas nudažė salos gyvenimą pačiomis ryškiausiomis spalvomis. Bet galiausiai ir jis baigėsi. Žūtbūt reikėjo pakaitalo šiai visuotinei karštligei. Ir žinoma, jis atsirado. – Šį savaitgalį dalyvavau atrankoje į „Hobitą“, – niūriai ištarė bičiulis, vardu Džo. Su kava atsisėdome saulės atokaitoje, gaudydami šykščius spindulius. – Ir kaip? Pavyko? – paklausiau slapta pavydėdama. Paskutiniai disertacijos […]

Continue Reading →

Moterų pensionas

Tęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia. – O tu ar gauni pašalpą? – klausia smulkutė nenusakomo amžiaus moteris, vilkinti gerokai per didelį apsiaustą. Su juo atrodo kaip Coliukė, ką tik iškrausčiusi mamos spintą. Masyvus gobtuvas dengia jos galvą ir meta šešėlį ant tamsių paakių. Nelaukdama atsakymo, pradeda pasakoti savo istoriją. Toje istorijoje laiko ir erdvės kategorijos išnyksta. Įvykiai išsidėstę ne chronologine tvarka. Toje istorijoje ji dar jauna, graži ir įsimylėjusi. Kažkada, […]

Continue Reading →

Regbis mūsų religija

Tęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia. Prieš apsigyvenant Naujojoje Zelandijoje, mano mėgstamiausias sportas buvo bėgiojimas nuo savęs. Regbis viską pakeitė. Pakako pirmą kartą pamatyti pasaulio regbio čempionato rungtynes. Tose rungtynėse Naujosios Zelandijos nacionalinė regbio komanda „The All Blacks“ sutriuškino Japoniją – 83-7. Bet sužavėjo ne toji pergalė, o aistra. Aistra, kuri Zelandijoje yra be galo retas nutikimas, retesnis gal net už Kalėdas. Aistra tryško stadione ir iš televizorių ekrano, sirgaliai aistringai […]

Continue Reading →

Kalėdos aukštyn kojomis

Tęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia. Vaikystėje man atrodė, kad kitoje žemės rutulio pusėje gyvenimas verda aukštyn kojomis. Kelionė aplink pasaulį rodėsi įmanoma tik Žiulio Verno romane. Apsigyvenus Pietų pusrutulyje teko priprasti, kad žiemos šventės čia išties vyksta atvirkščiai. Aukštyn kojomis. Kalėdos čia – ne žiemos, o vasaros šventė. Vienoje pasaulio pusėje žmonės bando užvesti užšalusius automobilius, o kitoje nuo parduotuvių lentynų šluojami kremai nuo saulės. Gruodis ir sausis – tradiciniai […]

Continue Reading →