Laikas pasakoti istorijas

Visą praėjusią savaitę vidinis laikrodis mane pažadindavo antrą ryto. Atsikėlus paryčiais, išsiderinus dėl laiko skirtumo lengva vaizduotis juodžiausius scenarijus. Juose pasaulis išraižytas neįveikiamų sienų, o aš lieku vienoje sienos pusėje – be teisės grįžti, be prabangos rinktis, kur gyventi ir kur mirti. Bemiegėmis naktimis prisimenu visus distopinių knygų ir filmų siužetus, galvoju apie liepsnojantį pasaulį, apie pasaulį be laivų, lėktuvų ir traukinių. 2020-tieji man bus gyvenimo distopijoje metai. Skaityti toliau

Paskutinis vasaros mėnuo

Prasidėjo paskutinis australiškos vasaros mėnuo. Vasaros su kaukėmis nuo oro užterštumo ir atšauktais atostogų planais, su sutrikusiais turistais, atvykusiais į svajonių šalį ir jos nerandančiais. Su gaisrais, kuriuose, kaip skaičiuojama, pražuvo milijardas gyvūnų, su dulkių audromis, su tamsiai raudona apokaliptine vakaro saule. Su lietaus į vandens telkinius nuplautais gaisrų pelenais, su juose išmirštančiomis žuvimis. Su nerimu ir neviltimi, kuriuos norisi nustumti šalin, nes dabar madinga mokyti pozityvaus mąstymo, bet niekas nemoko, kaip gedėti. Skaityti toliau

Apie nostalgišką, nomadišką ir nebaigtinę tapatybę

lagaminai

Paskutinis gyventojų surašymas parodė, kad trys milijonai tirpsta ir virsta mitu. Naujoji lietuvių istorija kuriama nebe faktinėje Lietuvos teritorijoje. Besiilgėdami to mito, (pseudo) istorikai kuria naujus – apie amžinąjį sugrįžimą į Sarmatiją ir šlovingą lietuvių tautos praeitį, nusidriekiančią iki Juodosios jūros krantų. Šio mito ilgesys – tos pačios prigimties kaip ir praeities, vaikystės, Prusto prarastojo laiko, tėvynės ilgesys. Skaityti toliau