Neegzistuojanti šalis

meg-jerrard-a1QJjiR-3_U-unsplashKoks jausmas dabar būti Australijoje, paklausė Magazino redaktorė. Mintyse suskaičiavau: praėjo aštuoniolika mėnesių, kai šalis uždariusi sienas atsiskyrė nuo likusio pasaulio, kaip kadaise Australijos plokštė, prieš beveik šimtą milijonų metų atsiskyrusi nuo Gondvanos. Nuo praėjusių metų kovo prasidėjusi izoliacija daugiau nei metus šaliai išties padėjo išvengti tragiškos statistikos. Pirmą kovos su pandemija raundą Australija užbaigė puikiai, o tuomet nesugebėjo pasinaudoti įgytu pranašumu. Man rašant šias eilutes, Sidnėjus, kuriame gyvenu, skaičiuoja trečią griežto karantino mėnesį. Pasaulį stebime už stiklo – kuo ilgiau jame nebūni, tuo jis atrodo ryškesnis, egzotiškesnis, nebe toks įtikinamas.

Neseniai sužinojau, kad pasaulyje yra žmonių, tikinčių, jog Australija neegzistuoja. Šios teorijos autorė – švedė Shelley Floryd, prieš ketverius metus feisbuke parašiusi, kad Australija yra išsigalvojimas, apgaulė, skirta įtikinti, kad Didžioji Britanija perkėlusi savo katorgininkus. Iš tikro visus tuos nusikaltėlius, aštuonioliktame ir devynioliktame amžiuje laivais plukdytus į Australiją, tiesiog išmetė už borto į tamsius vandenis. Taip bandyta paslėpti masinių žudynių pėdsakus, rašė Shelley pridurdama, kad didžioji apgavystė tęsiasi ir šiandien. Australijos vaizdai, kuriuos matote per televiziją, yra tik surežisuotas spektaklis. O jei turite draugų australų – jie tėra aktoriai, kompiuterių sukurti personažai. Net jei jums buvo nusišypsojusi laimė nuskristi į Australiją, žinokite – jokia ten ne Australija. Šiame sąmoksle dalyvauja ir orlaivių pilotai, todėl jus išsodino ne neegzistuojančiame žemyne, o salose arba net Pietų Amerikoje, kur atlaisvinę šiek tiek vietos nusamdė aktorius, kad vaidintų tikrus australus ir kalbėtų su pramanytu australišku akcentu. Laikas visam pasauliui paskelbti, kad Australija neegzistuoja, laikas pagerbti dešimčių tūkstančių kalinių, taip ir nepasiekusių žemės, atminimą, trimitavo Shelley, savo įrašą netrukus ištrynusi, bet internetas nieko nepamiršta – įrašo atvaizdai iki šiol klajoja po internetą, kaip ir pati žinia apie išgalvotą žemyną.

Buvo žmonių, kurie šia teorija patikėjo. Visuomet atsiranda žmonių, tikinčių keisčiausiais dalykais – plokščia žeme, laimingais skaičiais, iš skrybėlės ištraukiamais triušiais. Vieni nori maištauti, kiti nori tikėti, o treti gal tiesiog nori būti pastebėti.

***

Australija, mano auksinis narveli. Taip dabar galima praminti šalį, kurioje dvidešimto amžiaus pradžioje buvo sukurti „Speedo“, kuri asocijuojasi su nesibaigiančiomis vasaromis, smėliu tarp pirštų, druska ant lūpų, kur nacionalinis sportas – ne tik futbolas, kriketas, regbis ir žirgų lenktynės, bet ir žodžių trumpinimas, kurioje išmoksti neišsigąsti milžiniškų skraidančių tarakonų ir pamėgti „Vegemite“ ant skrebučio. Fortress Australia, kaip ją dar praminė tie, kuriuos skaudžiai, asmeniškai palietė antrus metus trunkanti šalies izoliacija. Tos istorijos visuomet šalia, jas pasakoja draugai, kaimynai, kolegos, jų klausydamasis supranti, kad tau dar pasisekė. Praleistos vestuvės, laidotuvės, vaikų gimimai, krikštynos, gimtadieniai, jubiliejai, nepagydomų ligonių slaugymas, atsisveikinimai. Gyvenimas, kurio pusė vyksta internetu. Emigracija yra gyvenimas dviejose laiko juostose, šitai mes žinojome, bet pandemija ant jos užklojo dar vieną sluoksnį – priverstinio atsiskyrimo, virstančio įkalinimu.

2020 metų kovą, kai Australija viena iš pirmųjų užvėrė sienas siekdama apsisaugoti nuo plintančio tuomet dar menkai žinomo viruso, už jos durų liko maždaug milijonas piliečių, gyvenusių užsienyje. Dalis jų grįžo, bet grįžimas lėtas dėl riboto skrydžių ir įleidžiamųjų į šalį skaičiaus. Iš viso dabar per savaitę į šalį gali patekti vos kiek daugiau nei trys tūkstančiai žmonių. Skrydžiai brangūs, o dar dvi savaitės privalomo karantino viešbučiuose – grįžimas  šeimai gali kainuoti dešimtis tūkstančių dolerių. Šiuo metu apie keturiasdešimt tūkstančių australų vis dar laukia, kada galės grįžti namo.

Sudėtinga ne tik norintiems grįžti. Norintiems išvykti reikia kreiptis oficialaus leidimo pateikiant išvykimo priežastį. Birželio mėnesį iš trisdešimt dviejų tūkstančių prašymų išvykti patvirtinta tik keturiolika su puse tūkstančio. Šiuo metu ir šalies viduje dalies valstijų sienos uždarytos. Esamai tvarkai daug analogų pasaulyje nėra – galima nebent prisiminti Šiaurės Korėją, gal dar Kiniją.

***

Australija yra imigrantų šalis, daugiakultūriškumas yra jos kraujyje. Apie trisdešimt procentų gyventojų gimę užjūryje. Penkiasdešimt procentų jų turi bent vieną iš tėvų, kuris buvo gimęs užjūryje. Iki pandemijos į šalį kasmet plūsdavo dešimtys tūkstančių svajojančiųjų apie gyvenimą saulėtame žemyne. Britai ir zelandiečiai, kinai ir italai, vietnamiečiai ir korėjiečiai, filipiniečiai ir nepaliečiai atvykdavo į šalį su skirtingomis vizomis, bet visi besikliaunantys dvidešimt pirmo amžiaus pažadu, kad pasaulis mažas ir migracija nebeprivalo būti atmiešta nepatogumu ir ilgesiu. Todėl paradoksu tampa tai, kad imigrantų tauta, neatsiejamais saitais susijusi su likusiu pasauliu, ilgą laiką lieka užsidariusi. Įdomu ir tai, kad nemaža dalis gyventojų į tai žiūri palankiai, jaučiasi apsaugoti ir neprieštarauja būti uždaryti neribotą laiką.

Kita vertus, vienokios ar kitokios formos sienų apribojimai Australijoje nėra naujiena. 1901 metais įsigaliojo imigracijos ribojimo aktas, kuriuo apribota ne britų migracija į Australiją ir juo formaliai pagrįsta baltosios Australijos politika. Anuomet į kitų rasių žmones žiūrėta su neslepiamu rasizmu – ne baltieji laikyti žemesne rūšimi, ypač moraliai ir intelektualiai; riboti labiausiai siekta azijietiškos kilmės migraciją, bet apskritai šios nuostatos galiojo visiems ne baltiesiems, įskaitant čiabuvius, laikytus „nykstančia rase“. Australija didžiavosi esanti šalis, kur darbštiesiems atsiveria rojus žemėje ir pildosi svajonės, kur teisės ir galimybės lygios visiems, bet šioje šalyje lygesni už kitus vis dėlto buvo baltieji vyrai. Balta kūno spalva buvo norma, pagal ją skirstoma, kas gali priklausyti Australijai ir kas – ne. Baltosios Australijos politika panaikinta aštuntame dešimtmetyje, bet ksenofobijos taip lengvai nepanaikinsi, ji gali glūdėti giliai, kalboje, iš tėvų persiimtuose įsitikinimuose. Ji atsispindi ir elgesyje su pabėgėliais, siekiančiais šalyje prieglobsčio. Galbūt ji iš dalies atsispindi ir esamoje šalies politikoje, skirstyme į „mus“ ir „juos“, kai durys užveriamos net šalies piliečiams.

Vis garsėjančios kritikos susilaukia ir uždarytas susisiekimas su užsieniu, ir lėtai prasidėjusi vakcinacija, tiesa, dabar vis labiau įsibėgėjanti. Prieš kelias savaites premjeras Scottas Morrisonas paskelbė vyriausybės planą, kuriuo nurodoma, kad į įprastą gyvenimą bus grįžtama keturiomis fazėmis. Šiame plane apie palaipsniui atnaujinamus tarptautinius skrydžius kalbama tik sulaukus aštuoniasdešimties procentų pasiskiepijusių gyventojų. O kol kas dešimtys tūkstančių imigrantų nusprendžia nebelaukti, kol bus atidarytos sienos, ir visam laikui kraustosi namo pavargę nuo nežinios, kada galės pamatyti artimuosius. Dalis tik svarsto apie grįžimą, bet žvelgdami į Europą ar Ameriką, kur mėginama atsargiai žengti į įprastinį gyvenimą, dvejoja vis mažiau. Dar daugiau jų grįžtų nors ir rytoj, jei tik galėtų, bet šis sprendimas ne toks paprastas – galbūt jie susituokę su Australijos piliečiais, gal susilaukę čia vaikų, gal sprendimas priklauso ne tik nuo jų. Šie išvykstantys žmonės – daugiausia profesionalai, į Australiją persikėlę neabejodami šiuolaikiniu mobilumu, užtikrinti, kad pasaulis mažas, kad jie nenutrauks nei ryšio su gimtąja šalimi, nei su artimaisiais. Tiems žmonėms, kurie gyvena dviejose laiko juostose, aštuoniolika mėnesių yra ilgas laikas.

We are all in this together, kalbėjome pernai, ir tame pasakyme buvo tiesos. Šiemet ryškėja, kad išties nesame in the same boat – vieni plaukia kruiziniame laive, kiti sūpuojasi jachtoje, treti kapanojasi prakiurusioje valtyje, ketvirti skęsta už borto. Ryškėja šalių skirtumai, skirtingos kovos su pandemija interpretacijos. Dabar, einant trečiam karantino mėnesiui, kitomis akimis matau pernykštį karantiną – pernai viskas atrodė nauja, norėjosi neprarasti optimizmo, buvo daug nežinios, bet ir daug tikėjimo – kuriamais skiepais, žmonių bendruomeniškumu, sveiku protu, pandemijos pabaiga. Šiemetinis karantinas kitoks, jame daugiau nuovargio ir nusivylimo žmonių paderme – tąja, kuriai asmeninė laisvė svarbesnė už bendruomeninę atsakomybę. Jame daugiau vienišumo ir atskirtumo jausmo. Paradoksalu, bet pastaraisiais metais Shelley Floryd iš dalies tampa teisi. Užsidariusi nuo pasaulio šalis išties bent truputį nustoja egzistuoti. Neegzistuojančioje šalyje ir patys gyvename šiek tiek neegzistuojantys.

Tekstas publikuotas kultūros platformoje Magazinas.

Photo by Meg Jerrard on Unsplash

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s