Atsimenu save iš fotografijų, ne iš vidaus.
Tėvas turėjo juostinį fotoaparatą. Kai ryškindavo nuotraukas, su seserimi prašydavomės, kad leistų pažiūrėti. Virtuvės langą aklinai užkamšydavo tamsiais pledais, uždengdavo duris. Užsimerkusi raudonoje šviesoje matau voneles su ryškalais ir fiksažu, didintuvą, skalbinių virvelę, kur sukabins nuotraukas džiūti. Matau, kaip popierių deda į ryškalus, kaip jame ima magiškai ryškėti atvaizdas. Atsimerkiu, ir atvaizdas pradingsta. Skaityti toliau
Prie psichiatrės durų – senyva moteris ir du vyrai baltais chalatais. Ar atsimenate, kur gyvenat, klausia vienas jų, o moteris sėdi sugniaužusi rankinę, žvelgia į sieną priešais ir kartoja – man reikia eiti, aš noriu eiti, man nesunku eiti, visą laiką tik vaikštau, nes kitaip pamirštu, aš nepavargstu eiti, mane labiausiai vargina, kai pamirštu, neatsimenu, ar jau buvau pas gydytoją, ar man laukti, ar jau nebe. Nutyla ir pravirksta. Ne, nebereikia laukti, sako pasirodžiusi psichiatrė. Moteriai siūlo iškviesti greitąją, bet toji atsisako ir greitais žingsniais nutolsta koridoriumi. Psichiatrė sudvejojusi duoda nurodymą pasivyti moterį ir pamatuoti jai spaudimą. Pakviečia mane užeiti, todėl nebesužinau, kaip viskas baigėsi: ar moteriai pavyko nužingsniuoti iki pat atminties krašto, iš kur galėtų įžiūrėti pažįstamus daiktus ir pavidalus, ar ji prisiminė, kur jos namai.