Kalba, pasakyta atsiimant Jurgos Ivanauskaitės premiją
Tą dieną, kai sužinojau, kad „Anglų kalbos žodynas“ nominuotas Jurgos Ivanauskaitės premijai, sudaužiau veidrodį. Žvelgiau į įtrūkimus, baugiai simetriškai išraižiusius jo paviršių, ir galvojau apie septynerius metus nelaimių, kurie, pasak prietarų, manęs laukia. Miglotai prisiminiau būdus, kaip nuo jų apsisaugoti. Įmesti sudužusį veidrodį į upokšnį, tekantį pietų kryptimi. Naktį šuke paliesti antkapį. Palaidoti veidrodžio šukes giliai žemėje, kur piktosios dvasios negalėtų jų rasti, ir tai padaryti naktį be mėnesienos, kad mano atvaizdas nebūtų palaidotas kartu su šukėmis. Skaityti toliau
Moteriai, kuri nori rašyti, reikia turėti pinigų ir savą kambarį. Šiuos Virginios Woolf žodžius prisiminiau vieną birželio popietę, kai už lango plieskė karštis, Vilnius tirpo ir liejosi akyse, slėpėsi kondicionuojamose patalpose ir Bernardinų sodo šešėliuose. Praėjus beveik šimtui metų nuo V. Woolf esė „Savas kambarys“ pasirodymo, biure, kur prie ovalaus stalo sėdime penkiese – notarė, vertėjas, nekilnojamojo turto agentas, mano vyras ir aš, – galvoju, kodėl savas kambarys tebeatrodo tokia prabanga. Užsiminusi, kad nori turėti savą kambarį, kuriame galėtum rašyti, vis dar rizikuoji sulaukti komentarų, kad per daug nori, kam tau tiek vietos. Notarė garsiai skaito dokumentą, o aš mintyse regiu savo kambarį – tą, kurį netrukus parduosiu. 
Amerikiečių rašytoja Lauren Groff žinoma kaip nenuspėjama kūrėja, skaitytojus stebinanti itin įvairiais tekstais. Lietuviškai iki šiol buvo išleisti du jos kūriniai: tamsius santuokos klodus atveriantis romanas „Moiros ir Furijos“ (vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols) ir gaivališka energija alsuojantis apsakymų rinkinys „Florida“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Ką tik lietuviškai pasirodęs mano išverstas naujausias Lauren Groff romanas „Matrix“, išleistas leidyklos „Baltos lankos“, darsyk paliudija, kad autorė nėra iš tų kūrėjų, kurie visą gyvenimą rašo tą patį tekstą, tik skirtingomis knygomis. Groff ieško savitų, rezonuojančių istorijų, eksperimentuoja su kalba ir teksto melodija, nebando įtikti skaitytojams atpažįstamumu. 
Kai dar nežinojau, kad gausiu pasiūlymą versti Bernardine Evaristo romaną „
Akvilina Cicėnaitė 