Atsimenu save iš fotografijų, ne iš vidaus.
Tėvas turėjo juostinį fotoaparatą. Kai ryškindavo nuotraukas, su seserimi prašydavomės, kad leistų pažiūrėti. Virtuvės langą aklinai užkamšydavo tamsiais pledais, uždengdavo duris. Užsimerkusi raudonoje šviesoje matau voneles su ryškalais ir fiksažu, didintuvą, skalbinių virvelę, kur sukabins nuotraukas džiūti. Matau, kaip popierių deda į ryškalus, kaip jame ima magiškai ryškėti atvaizdas. Atsimerkiu, ir atvaizdas pradingsta. Skaityti toliau
Aleksandro Ostašenkovo fotografijų paroda „Kitas krantas“ duris atvėrė tinkamu laiku – miestui nyrant į rudens melancholiją, po Rotušės skliautais, kuriančiais deramą klasikinį toną. Fotografijos nėra išdėstytos chronologine tvarka, esu laisva rinktis, kur pradėti, – bet išties kelionę pradedu anksčiau, prieš atidarymą atsivertusi 2005 m. išleistą šiauliečio fotografo albumą „Kitas krantas“. Vėliau, jau vaikščiojant po parodą, užplūsta keliasluoksnis atpažinimas. Fotografijų tuštuma, erdvė, kurioje iš pirmo žvilgsnio nieko nevyksta, – tyla prieš pirmą sakinį, taškas, nuo kurio prasideda ir kuriuo baigiasi pasakojimas. Toje erdvėje mirties yra daugiau nei gyvybės, o blausūs šviesos trupiniai fotografijose – neužduotas klausimas šešėliams. Skaityti toliau
Akvilina Cicėnaitė 