Spalvų, poezijos ir ugnies miestas

Valparaisas

Jei man reikėtų apibūdinti Valparaisą tik trimis žodžiais, būtų sunku juos išsirinkti iš daugybės kitų, nes šiame mieste telpa tūkstančiai žodžių ir istorijų. Kur kas lengviau kalbėti ne žodžiais, o vaizdais. Spalvų, poezijos ir ugnies miestas – tokį jį pamačiau pirmą kartą.

Valparaisas nepanašus į jokį kitą miestą. Ne miestas, o poezija: toks gražus ir keistas, kad atrodo beveik netikras. Galvą susuka kontrastai – bohemiško žavesio ir skurdo, uosto erdvės, vandenyno mėlio ir siaurų gatvelių ankštumo, žmonių bruzdesio ir šunų vienatvės. Įsikūręs ant Ramiojo vandenyno kranto, namus Valparaisas suteikė trims šimtams tūkstančių žmonių ir dar daugiau dvasių, kurios ir kuria įstabų šio praeityje užmigusio miesto paveikslą.

Devynioliktajame amžiuje Valparaisas buvo itin reikšmingas Čilės uostas, kuriame sustodavo laivai, skrodžiantys Magelano sąsiaurį. Būtent tuo metu miestas išgyveno savo aukso amžių, buvo vadinamas Ramiojo vandenyno deimantu, mažuoju San Francisku. Panamos kanalas sudavė smūgį šiam uostui. Valparaisas ėmė nenumaldomai tuštėti. Žmonės bėgo į turtingesnius krantus.

Ir tik pastaraisiais metais jis tarsi atgimsta iš naujo. 2003 metais istorinis uosto kvartalas buvo paskelbtas UNESCO pasaulio paveldo vietove. Į Valparaisą gyventi ir kurti atvyksta menininkai, atidaromos galerijos ir krautuvėlės, rengiami festivaliai, kultūriniai renginiai, klesti universitetai, o siauromis istorinio kvartalo gatvelėmis klaidžioja pakerėti turistai.

Valparaiso suva

O dar tomis pačiomis siauromis gatvelėmis bindzinėja šunys, jų akys kupinos pasaulinio liūdesio ir šimto metų vienatvės. Kartais vienas ar kitas šuo nusprendžia prisijaukinti praeivį ir kurį laiką bėga greta. Laikiną šunį įsigijome ir mes. Vėliau jį pametėme, o gal šuva pametė mus. Jau beeinant į stotį, trumpą akimirką jį pamatėme – susišiaušusį vilkšunio vaikaitį, liūdnai išsitiesusį ant šaligatvio. Jis išties niekam nepriklausė, tik trupinėjančioms Valparaiso namų sienoms, pilkų akmenų grindiniui, pats sau.

Valparaiso funikulierius

Valparaiso funikulierius

Valparaisas – miestas ant cerros, arba kalvų. Tai lyg milžiniškas amfiteatras; ant kalvų įsikūręs ir istorinis kvartalas. Pasiekti kalvos viršūnę galima pėsčiomis, vinguriuojant siauromis gatvelėmis. Tačiau kur kas patogesnis ir kartu neįprastesnis būdas yra užkilti funikulieriais, kurie iš pažiūros atrodo skaičiuojantys ne vieną šimtą metų, tačiau veikia iki šiol. Jais kaip transporto priemone naudojasi ir viršuje gyvenantys žmonės.

Vieną akimirką pasirodo, kad funikulieriaus virvės tuoj nutrūks ir visi nudardėsime ant žemės, spalvotomis šukėmis pasipilsime ant nelygaus uostamiesčio grindinio. O užkilus ant kalvos apima keista, kone bauginanti ramybė. Lyg oras čia būtų išretėjęs, lyg būtų atsiradę daugiau tarpų tarp minčių, žodžių ir sakinių. Lyg kiekvienas namas, skersgatvis, šaligatvio plytelė ir grindinio akmuo slėptų gausybę istorijų.

Regis, kažkur, paralelinėje erdvėje, šiais takais vis dar vaikšto lengvabūdės uosto moterys ir vyrai, pasiilgę moterų, išsiilgę kranto. Regis, girdžiu tipišką uostamiesčio bruzdesį – prieš šimtą, prieš du šimtus metų – kažkas šliūkšteli pro langą paplavų kibirą, kažkas stumia vežimėlį, prikrautą šviežių vaisių, prabėga gauja purvinų vaikų, augančių gatvėje.

Dabar tik dvasių namai išliko tie patys. Kiekvienas namų nudažytas skirtinga spalva – ryškiai geltona ar mėlyna, raudona, rožine, žalia, žydra. Aptrupėję ornamentuoti balkonai grasina bet kurią akimirką atitrūkti nuo sienos ir subyrėti į šipulius. Laiptai į kalvos viršūnę nudažyti visomis vaivorykštės spalvomis. Apstu kavinukių, barų, krautuvėlių, svečių namų, tačiau miestas visgi atrodo užmigęs rudens miegu. Tikras stebuklas, kad šie namai išliko iki šiol – regione, kuriame dažni žemės drebėjimai, mieste, kurį vis nusiaubia gaisrai. Gal namai, priglaudę tiek daug istorijų, kaip ir rankraščiai, nedega. Gal jie gyvena pusiau dabartyje, pusiau praeityje – toje magiškoje erdvėje, kuri nepavaldi gamtos stichijoms.

Valparaisas

Valparaisas

Bet baimintis reikia ne tik žemės drebėjimų. Vienoje gatvelių prieina senyvas vyriškis pirato išvaizda ir mosteli į kamerą – nedviprasmiškai parodo, kad saugotume ją kaip savo akies vyzdį. Tai padeda prisiminti, kad esame dvidešimt pirmajame amžiuje, ir kad šiose gatvelėse ne vienas keliautojas apraudojo ne tik savo fotoaparatą, bet ir piniginę.

Tačiau visa tai galiausiai tampa nesvarbu. Miestas, tas netikęs, bet vis dar labai žavus mylimasis, niekaip nepaleidžia iš savo glėbio. Ir dar neišvažiavus, dar tik stotyje belaukiant autobuso, jau norėjosi grįžti. Ir tą naktį sapnavosi eiliuoti ir spalvoti sapnai.

O tą pačią balandžio naktį Valparaise kilo milžiniškas gaisras. Viena po kitos iš sostinės Santjago lėkė gaisrinės, aidėjo sirenos. Valparaisą nuo Santjago skiria šimtas dvidešimt kilometrų.

Gaisrai liepsnojo dienų dienas, ugnis sunaikino kone tris tūkstančius namų. Ugnims visiškai numalšinti prireiks dar daugiau laiko. Žuvo penkiolika žmonių, evakuoti dešimt tūkstančių. Kai kurie žuvusių buvo atsisakę evakuotis, nes paprasčiausiai nenorėjo palikti namų.

Ugniagesių, kurių darbavosi pusketvirto tūkstančio, darbą dar labiau pasunkino stiprus vėjas, dėl kurio ugnis vis labiau plito prarydama skurdžius medinius namus varginguose Valparaiso rajonuose. Miestas tvyrojo dūmuose – pragaru virtusi žemė. Istorinės uosto dalies ugnis dar nepasiekė.

Gaisrai miestą siaubė ne kartą. Pasakojama, kad indėnai čangai, kurie gyveno šioje srityje prieš ispanų įsiveržimą, vadino ją “Alimapu“, kas išvertus reiškia “žemė, sunaikinta ugnies“.

Čilės prezidentė Michelle Bachelet, pavadinusi gaisrą “didžiule tragedija“, kartu pareiškė, kad tai yra ir didžiulė galimybė – atstatyti miestą geriau, tvarkingiau, kad jis būtų vertesnis pasaulio paveldo miesto vardo. Veikiausiai tai reiškia, kad po kelių, o gal keliolikos metų – laiko samprata Pietų Amerikoje yra visiškai kitokia – griuvėsių vietoje atsiras modernus miestas. Ir kada nors pilkais, tvarkingais naujojo Valparaiso šaligatviais vaikščios žmonės, pamiršę, kad kadaise liūdnomis ištrupėjusių langų akimis čia žvelgė dvasių namai.

Straipsnis pirmą kartą publikuotas naujienų portale DELFI

Kategorijos:Apie keliones

Žymos:, , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s