Kaip viena rašytoja pakeitė visos salos gyvenimą

cat eat pray love

Kai kone prieš dešimtį metų vieniša amerikietė pasirodė Ubudo (Ubud) miestelyje, vietiniai negalėjo nei įtarti, kad visiškai nepavojingai atrodanti šviesiaplaukė aukštyn kojomis apvers jų gyvenimą. Tai buvo rojaus pabaigos pradžia, tačiau Balio salos gyventojai tuomet to dar nežinojo.

Toji šviesiaplaukė buvo ketvirtąją dešimtį pradėjusi amerikiečių rašytoja Elizabeth Gilbert. Ubudas buvo paskutinė stotelė metus trukusioje jos kelionėje per tris šalis – Italiją, Indiją ir Indoneziją – ieškant prasmės, harmonijos ir meilės. Ir nors iki tol Gilbert buvo parašiusi kelias knygas, tačiau tik „Valgyk, melskis, mylėk“ (angl. „Eat, Pray, Love“) išpopuliarėjo ir atnešė autorei pasaulinę šlovę. Pagal knygą buvo sukurtas ir to paties pavadinimo filmas su aktoriais Julia Roberts bei Javieru Bardemu.

Elizabeth Gilbert (o gal jos knygos herojė?) įkūnija moterį, su kuria daugelis romantikos ištroškusių vakariečių norėtų susitapatinti. Jauna, kūrybinga, beveik tobula, padariusi sėkmingą karjerą, tačiau gyvenanti troškioje santuokoje ir nebežinanti, kas yra pati ir ko nori iš gyvenimo. Tokios moterys papildo psichoterapeutų, drabužių salonų savininkų bei įtartinų dvasinių organizacijų kišenes. Tačiau Gilbert išsiskiria su vyru, gauna solidų avansą iš leidyklos ir pradeda savo kelionių odisėją, maisto malonumo ir kūno džiaugsmo ieškodama Italijoje, maldos ir atsidavimo mokydamasi Indijoje, bei galiausiai tikrąją meilę bei dvasios pusiausvyrą randa Indonezijoje, Balio saloje. Juk kiek nusivylusių vidutinio amžiaus moterų norėtų išsiskirti su iki skausmo nusibodusiais vyrais ir išsiruošti į prabangią savęs pažinimo kelionę? Kelionės pabaigoje, žinoma, lauktų žavus atpildas, panašus į Bardemą, filme įkūnijusį rašytojos Ubude sutiktą mylimąjį brazilą, už kurio autorė vėliau ištekėjo (realiame gyvenime, ne knygoje).

Ubudas

Ubudas

Šį jauką prarijo galybė moterų, o Balio sala pradėjo skaičiuoti naują erą – Po Knygos. Suklestėjo viešbučiai ir svečių namai, nudžiugo suvenyrų pardavėjai. Ubudo miestelį užplūdo nenusakomo amžiaus moterų armija. Jų kilmės geografija plati – nuo Prancūzijos iki Australijos, nuo Kanados iki Pietų Afrikos. Jų veidai romūs ir viltingi, o dailios suknelės lengvai plazdena vėjyje. Jos išmoksta vairuoti motorolerius, eina į jogos klases ir masažus. Dauguma jų rašo knygą – apie vidutinio amžiaus moterį, ieškančią prasmės, harmonijos ir meilės. Būti rašytoja Balyje yra romantiška: galima sėdėti verandoje su nešiojamuoju kompiuteriu ant kelių, siurbčioti šviežiai spaustas sultis arba kvapnią Balio kavą, iki begalybės gėrėtis prieš akis vešančia tropine augmenija ir svajoti vieną dieną sukurti bestselerį.

Tačiau pokyčiais džiaugiasi toli gražu ne visi. Balyje jau daugybę metų gyvenantys vakariečiai Gilbert nekenčia, nes ji sugriovė rojų ir pavertė jį ponių laime. Mūsų svečių namų šeimininkas, garbaus amžiaus olandas, saloje gyvenantis jau dvidešimtį metų, apmaudžiai susiraukia vos ištarus Knygos vardą. Nekantriai sumojuoja rankomis, lyg jį būtų apspitusios įkyrios musės.

„Šita moteris… Ji sugriovė mūsų gyvenimą. Sala pasikeitė, ir jau niekada nebebus tokia, kokia buvo.“

Kaipgi ji pasikeitė, klausiu.

„Mūsų žmonės pasikeitė. Baliečiai tapo piktesni. Atsirado iki tol niekad nematytos agresijos. Nebeliko ankstesnio svetingumo. O kamščiai! Kas patikėtų, kad šiame miestelyje gali būti siaubingi transporto kamščiai. Per maža sala ir per daug žmonių. Ir dėl to kalta Toji moteris.“

Ubudas

Ubudas

Šeimininkas net neprisiverčia ištarti jos vardo. Keista tokį pasipiktinimą girdėti iš žmogaus, kurio pragyvenimo šaltinis yra turistai. Regis, „toji moteris“ išties sugriovė olando rojų. Jo žmona, jauna indonezietė iš Javos salos, klausosi tylėdama.

Užtat Žanas Pjeras negali nepatylėjęs ištverti nei minutės. Neaišku, kaip jis atsirado saloje, tačiau kartą atvykęs, paprasčiausiai negalėjo atsisveikinti. Todėl grįžo namo, į žiemos miegu miegantį Monrealį, susitvarkė likusius reikalus ir jau penkiolika metų gyvena Balyje. Tačiau atrodo, kad tai buvo tik vakar, nes Žanas Pjeras pats tipiškiausias prancūzų kilmės kanadietis, koks tik begali būti, ir jo prancūziškas akcentas beveik per ryškus, kad galėtų būti tikras.

„Pusė to, kas parašyta jos knygoje, yra netiesa“, – žaviai šypsodamasis, greitakalbe sučiauška jis. „Aš netgi buvau vienos knygoje pavaizduotos scenos liudininkas! Viskas vyko ne taip!“ – karščiuojasi jis. „Liz paprasčiausiai viską išsigalvojo!“ Jo pasipiktinimą galima suprasti. Tokia plonytė riba skiria gyvenimą ir autobiografiją, realybę ir tikrovę, perteikiamą knygos puslapiuose. O autoriai, deja ar laimei, ne visada sutampa su knygos personažais.

Dabar galima tik spėlioti, koks gyvenimas saloje ir Ubudo miestelis buvo prieš dvidešimt ar trisdešimt metų. Galbūt, kaip pasakoja salos gyventojai, čia išties buvo rojus. Ubudas buvo, o gal ir dabar išlieka, menų, šokio ir muzikos meka, salos dvasinė sostinė ir jogos centras, kur plūsdavo bohemos atstovai bei norintys jai priklausyti. Jie atvykdavo savaitei, o likdavo ištisus mėnesius, gerdami tropikų vaizdus, medituodami begalinėse ryžių terasose ir praktikuodami jogą verandose po dūzgiančiais ventiliatoriais, o saulei nusileidus gerdavo pigų alų ir kalbėdavosi apie gyvenimo prasmę.

Ubudas

Ubudas

Dabar alus pabrango, duris atvėrė prašmatnūs jogos namai ir jogos drabužių parduotuvės, čakrų valyklos ir aurų detoksikavimo studijos. Tačiau gatvėse lyg pamišusios tebelaksto vištos, popietės kaitroje išsitiesę snaudžia seni pavargę šunys, o paryčiais pabudina gaidžių giedojimas. Vakarietiškų restoranų gretas papildė žaliavalgiško maisto kavinės, kuriose sėdi hipiškos išvaizdos lyg iš septyniasdešimtųjų teleportavęsi ilgaplaukiai ir muša būgnelius. Jie – lyg pažadas, kad kada nors gyvenimas čia sugrįš į praeities vėžes, knygos ir filmo sukeltas ažiotažas išblės, madingos taps kitos salos ir kiti žemynai. Tuomet besiilgintieji prarastojo rojaus galės lengviau atsidusti. Įkvėpti tiršto nuo smilkalų, gatvės dulkių ir išmetamųjų dulkių oro, kurį dabar, regis, galėtumei kabinti samčiu.

Gilbert knyga susilaukė ne tik populiarumo, bet ir kritikos. Į knygą kai kurie žvelgia kaip į tipišką Naujojo amžiaus skaitinį, kuriuo tiesiogiai ir netiesiogiai peršama mintis, kad vakariečiai išsilaisvinimą gali patirti tik per rytų filosofiją – supaprastintą, subanalintą ir pritaikytą vidutinės klasės baltiesiems. Beje, Gilbert įtaka nevienalypė – neseniai australų komikė Judith Lucy išleido memuarų knygą „Gerk, rūkyk, išsijunk“ (angl. „Drink, Smoke, Pass out“). Ko gera, tai – dar vienas būdas pasakyti, kad kiekvieno mūsų kelias į išsilaisvinimą – savitas, unikalus, neaprašytas populiariose knygose. Kad ir kaip viliotų stebuklinga Gilbert pasaka suaugusioms moterims, deja, visoms Bardemų neužteks.

Tekstas pirmą kartą publikuotas naujienų portale DELFI

Kategorijos:Apie keliones, Apie literatūrą

Žymos:, , , , , , , , ,

1 reply

Trackbacks

  1. Romanas, kurio niekas nesitikėjo | Akvilina Cicėnaitė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s