Paskutinis vasaros mėnuo

Prasidėjo paskutinis australiškos vasaros mėnuo. Vasaros su kaukėmis nuo oro užterštumo ir atšauktais atostogų planais, su sutrikusiais turistais, atvykusiais į svajonių šalį ir jos nerandančiais. Su gaisrais, kuriuose, kaip skaičiuojama, pražuvo milijardas gyvūnų, su dulkių audromis, su tamsiai raudona apokaliptine vakaro saule. Su lietaus į vandens telkinius nuplautais gaisrų pelenais, su juose išmirštančiomis žuvimis. Su nerimu ir neviltimi, kuriuos norisi nustumti šalin, nes dabar madinga mokyti pozityvaus mąstymo, bet niekas nemoko, kaip gedėti.

Tai vasara, kurią su pasibaisėjimu stebėjo pasaulis, vasara, parodžiusi, kurlink einame. Vasara, kuri turėjo nutikti kažkam kitam, bet ne mums – kažkada, (nebe)reikšmingoje ateityje, kurios nesulauktume, apie kurią lengva juokauti, kurti distopinius filmus ir knygas. Bet ji nutiko dabar. Liko paskutinis vasaros mėnuo, o paskui viskas bus gerai, be to, netrukus prognozuojamos didžiulės liūtys, sakau sau ir noriu tuo patikėti – patikėti, kad daugiau tokios vasaros nebus.

Savisaugos mechanizmas – įdomus dalykas. Žiniasklaidos ir socialinių tinklų erdvę trumpam buvo užplūdę gaisrų priežasčių aiškinimai, kilo informacinis triukšmas, kuriame lengva paskęsti faktams. Šią realybę priimti yra sunku, nuo jos reikia apsiginti: kaltinimais, racionalizavimu, absurdu, humoru. Reikia rasti kaltuosius: kalti ne mes, o jie, kiti. O gal ir išvis kalti ne žmonės; mes galime gyventi toliau, lyg nieko nebūtų nutikę. Vasara netruks amžinai.

Pastarosiomis savaitėmis Australijos gaisrai nebėra pirmuosiuose naujienų puslapiuose. Tiek žmonės, tiek žiniasklaidos puslapiai persisotinę vaizdų, pasiektos empatijos ribos, dėmesys nukrypęs kitur – šįsyk į Kinijoje ir už jos ribų plintantį koronavirusą. Ekstremalūs orai vėl tapę tik vietinėmis naujienomis – dulkių audros vakariniuose Naujojo Pietų Velso regionuose, kruša Kanberoje, išdaužiusi automobilių langus ir šiltnamius, kur mokslinius tyrimus vykdė CSIRO, audra, nunešusi prekybos centro vakarų Sidnėjuje stogą. Per pastarąsias savaites ne kartą palijo, ir nors lietus gaisrų neužgesino, bet padeda ugniagesiams juos suvaldyti. Bet lietus ne tik padeda gamtai atsigauti, bet ir atsineša kitą grėsmę: į vandens telkinius nuplauna pelenus ir kitas po gaisrų likusias šiukšles, dėl užteršto vandens miršta žuvys.

Australija yra kraštutinumų žemė. Dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje australų poetė Dorothea Mackellar savo žymiausiame eilėraštyje apie Australiją „My Country“ rašė: „I love a sunburnt country / A land of sweeping plains / Of ragged mountain ranges / Of droughts and flooding rains.“

Šie kraštutinumai žmonėms, ypač nėsyk nebuvusiems tolimajame žemyne, atvėrė erdvę spekuliacijoms apie šio sezono gaisrus. Kilo ir greičiau už koronavirusą plito sąmokslo teorijos, dezinformacija, isterijos. Postringauta apie klimatą, ankstesnių gaisrų statistiką, iš naujo pasitelktos seniai paneigtos teorijos. Pavyzdžiui, kad dėl gaisrų kalta Greens partija, o aplinkosaugininkai neleido atlikti kontrolinių deginimų besiruošiant gaisrų sezonui. Ši prielaida ne kartą paneigta ir mokslininkų, ir pačių gaisrininkų atstovų, ją kaip neturinčią pagrindo atmetė ir Regionų gaisrų tarnybos vadovas Shane’as Fitzsimmonsas. Fitzsimmonsas teigia, kad kontrolinius deginimus apsunkina tai, kad dėl šiltėjančių orų lieka vis mažiau laiko, kai juos galima atlikti saugiai ir efektyviai.

Bet ši teorija yra toli gražu ne vienintelė. Dar paplitusi nuomonė, kad dėl visų gaisrų Australijoje kalti padegėjai. Sausio mėn. Naujojo Pietų Velso policijos statistikos duomenimis, šį sezoną kaltinimai tyčiniu padegimu pateikti 24 žmonėms, kitiems pateikti kaltinimai dėl neatsargumo ar ugnies draudimo nesilaikymo. Taip, padeginėjimas Australijoje yra rimta problema, kurio nesustabdo griežtos bausmės. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad dėl klimato pokyčių miškų gaisrų sezonai tampa intensyvesni, o gaisrus suvaldyti esant sausrai tampa vis sunkiau.

Platintos ir teorijos, prasilenkiančios su sveiko proto ribomis: kad dėl gaisrų kalta Australijos valdžia, šitokiais metodais sumaniusi atlaisvinti žemę tiesti geležinkeliui; kad visus gaisrus sukėlė savaime užsiliepsnojantys eukaliptai; kad kalti „chemtrailai“. Jos atspindi ne tik faktą, kad gaisrai Australijoje yra milžiniška aplinkos krizė, bet ir žmonių kritinį mąstymą ištikusią krizę.

Tiesa ta, kad gaisrų priežastys yra tokios kompleksinės, jog plačiajai visuomenei lengva diegti kokią tik norisi žinutę. Bet šiais sensacingos informacijos vaikymosi laikais vienas neatsakingas įrašas gali padaryti didžiulės žalos aplinkosaugininkų ir klimato aktyvistų pastangoms didinti žinomumą apie klimato kaitą dėl vienos paprastos priežasties. Nemalonu galvoti apie tai, kad klimatas keičiasi ir prie to prisidėjo žmonės. Lengviau ieškoti kitų priežasčių arba jas išgalvoti.

Australijos meteorologijos biuras, mokslininkai, klimatologai sutaria, kad dėl klimato kaitos šiltėjantys orai ir sausra nulėmė šio sezono gaisrų intensyvumą. Beje, to nebeneigia ir Australijos premjeras, nors ir stengiasi sumenkinti šį faktą bei vis dar nesirengia keisti esamos klimato politikos. Neatrodo, kad artimiausiu metu anglies pramonė prarastų savo įtaką šalyje.

O tuo tarpu šalyje vyksta gelbėjimo ir atstatymo darbai, į išdegusias teritorijas gyvūnijai gabenta pašaro, gyvūnų ligoninėse gydyti šimtai nuo gaisrų nukentėjusių mažųjų pacientų. Ekologų teigimu, aplinkosaugos tyrimų biudžetas nuo 2013-tųjų buvo sistemingai mažinamas, tad įvertinti gyvūnijai padarytą žalą bus sunkiau, o juolab sukurti efektyvius kovos su padariniais planus. Australijos kaip svajonių šalies įvaizdis bliūkšta, ir jam atitaisyti reikės kur kas daugiau nei reklaminės kampanijos su Kylie Minogue.

Australija yra kraštutinumų žemė. Sausros ir potvynių, užburiančio vandenyno mėlio ir riaumojančių gaisrų šalis. Ankstesniais metais vykusiems masyviems gaisrams buvo suteikti pavadinimai – Pelenų Trečiadienio, Juodojo Sekmadienio. Šio sezono gaisrai dar neturi vardo, bet amerikiečių tyrinėtojas, gaisrų istorikas Stephenas Pyne juos praminė „the Forever fires“. Nežinau, ar šis pavadinimas prigis. Bet jis žymi šią vasarą kaip naująją realybę, kurioje nėra nieko normalaus ir nieko įprastinio. Ir reikia tikrai labai stengtis, kad to nematytum.

Foto – ABC Image: Brendan Esposito

Tekstą apie sausio pradžios gaisrus Australijoje rasite mano feisbuko paskyroje arba LRT.lt

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s