Šiemetinėje Vilniaus Knygų mugėje pristatysiu septintąją savo knygą, kuri vadinasi „Kad mane pamatytum“.

Keturiolikmetė Gilė apie pabaigas žino viską. Ir apie pasaulio pabaigą, kuri turėtų įvykti jau netrukus, 1999-ųjų gruodžio 31-osios vidurnaktį. Ir apie šeimos pabaigą, kai tėtis palikęs namus išeina pas savo studentę. Ir apie draugystės pabaigą, kai su geriausia drauge tenka varžytis dėl trokštamo vaidmens spektaklyje. Bet Gilė negali nutuokti, kuo pasibaigs mamos ryšys su vyru, pramintu Kurmiu, ir kas laukia prasidėjus 2000-iesiems..

Tai istorija apie dideles ir mažas pabaigas, apie saulės užtemimus ir laipiojimus pro langą, apie teatrą, šeimos dramą ir truputį – apie meilę.

Knygos ištrauka

Rugsėjo 1 diena / trečiadienis

Rugsėjo pirmąją viskas dar buvo kaip įprasta – visa mokykla išsirikiavusi kieme, kardeliai raudonuoja tarsi vėliavos, saulė plieskia į akis, o direktorė rėžia kalbą, kuri, regis, niekada nesibaigs. Taip prasideda mokslo metų pradžios teatras – prastai surežisuotas ir neįtikėtinai nuobodus.

„Šie metai jums bus be galo ypatingi, – postringauja direktorė. – Tai mokslo, pažinimo ir nesibaigiančių atradimų metai. Prieš akis, mieli mokiniai, atsiveria naujų galimybių kelias…“ Slapta nusižiovavau ir apsidairiusi pamačiau brolį – už rankos jis laikė išsigandusią pirmokę baltu kaspinu. Šis atrodė tarsi milžiniškas ant viršugalvio nutūpęs drugys. Pirmokė timpčiojo lūpas, regis, tuoj pravirks. Ir aš verkčiau, jei mane už rankos laikytų mulkis, kurį seniai turėjo išmesti iš mokyklos. Per stebuklą brolis šiemet pradės dvyliktą klasę. Mokytoja Laima kartą pasakė, kad jis turi smegenų, bet tingi jas naudoti. O man atrodo, kad jei turėtų smegenų, per tiek metų būčiau jų bent pėdsaką pastebėjusi. Mokytoja tiesiog nežino, ką reiškia praleisti visą gyvenimą po vienu stogu su šiuo besmegeniu.

Ąžuolas jau gimė smulkus niekšelis ir kuo toliau, tuo labiau įžūlėjo. Anksčiau po pamokų pas jį ateidavo keli tokie pat chuliganai, kartu jie iš balkono laidydavo vandens pripildytus maišelius, svaidydavo kiaušinius ant automobilių, visu garsu leisdavo muziką ir skambinėdavo atsitiktinai surinktais numeriais. Skambindavo, žinoma, brolis. Kiti, bailesni, tik pritūpę koridoriuje klausydavosi tvardydami juoką.

– Laba diena, – sucypdavo brolis nutaisęs aukštą moterišką balsą. – Ar šalto vandens turit? Sakot, turit? Jei turit, tai atvežam krokodilą!

Kartą paskambino policijai.

– Laba diena, – pasakė. – Ar į šiltnamį paskambinau? Ne? Tai kodėl su agurku kalbu?

Ir tada numetė ragelį, nes jo sėbrai pradėjo žvengti kaip arkliai.

Netrukus po to gatvėje nuaidėjo policijos sirena, ir brolis kaip reikiant pridėjo į kelnes. Kartu su savo gauja nudardėjo laiptais žemyn ir nulėkė slėptis į krūmus. Taip niekada ir nesužinojome, ar tai – tik sutapimas, ar policijos automobilis išties važiavo suimti mano brolio.

Toliau besidairydama su nuostaba supratau, kad bendraklasės pasikeitusios kone neatpažįstamai. Būčiau galėjusi prisiekti, kad dar pavasarį aukščiausia klasėje buvau aš, bet šiandien pasijutau tarsi nykštukinis pudelis tarp gaujos senbernarų. Naujumu švyti aukštakulniai bateliai, mėlynai lakuoti nagai, geltonai dažytos plaukų sruogos, juodai nuteptos blakstienos. Įdomu, ar aš pasikeičiau? Šioji vasara – nuobodžiausia istorijoje. Vasara, per kurią nenutiko visiškai nieko. Kol ilgesingai varčiau reklaminius kelionių skelbimus, laimingieji traukė atostogauti į Kiprą, Kretą, Kanarus, Prahą ir Paryžių. O Agnė net nukeliavo į Japoniją. Tiesa, visas dvi savaites dirbo ir net buvo apsinuodijusi žalia žuvimi. Bet vis tiek…

Tai juk Japonija.

Šalia manęs trys bendraklasės apsivilkusios vienodus džinsinius švarkelius – kaip ir aš, prieš rugsėjį apsilankė Gariūnuose. Mama kaip visada paskutinę minutę susizgribo, kad prasideda mokslo metai. Į turgų nuvežė Kurmis, jis liko sėdėti automobilyje, kol mudvi su mama klaidžiojome po begalines eiles prekystalių. Kartojau mamai, kad man reikia džinsų, bet ji kažkodėl pirmiausia nupirko penalą su keturiasdešimt flomasterių, akvarelės ir džiūgavo, lyg pati ketintų popieriuje lieti pastelines spalvas. Mamai džiaugsmo teikia keisčiausi dalykai. Mama yra turbūt keisčiausias dalykas mano gyvenime.

Pasistiebusi dairiausi ten, kur turėjo stovėti Agnės klasė. Agnės nepamačiau, vadinasi, ji dar negrįžusi. Užtat balti Kosto marškiniai švietė iš tolo. Kostas mokosi Agnės klasėje ir jam taip pat kaip man, o gal dar labiau patinka teatras. Dar labiau jam patinka Agnė, nes tik taip galiu paaiškinti, kodėl šią liepą mums netyčia susidūrus su dviračiais parke jis pamojavo man ir riktelėjo:

– Varom prie upės?

– Varom.

Ir nuo tada likusią vasarą praleidome ant dviračių. Dumdavom prie upės, į parką, trankydavomės po senamiestį, mindavom prie Verkių rūmų ir net link Puškino muziejaus – išnaršėme visą Vilnių. Savo mieste dabar galėčiau vaikščioti užsimerkusi. Net paklaidinta vidurnaktį rasčiau kelią. Kasdien tik ir laukiau, kad Kostas paklaustų manęs apie Agnę. Neabejojau, jog leidžia laiką su manimi tik dėl to, kad esu geriausia jos draugė.

Bet taip ir nepaklausė. Užtat turėjo kitų klausimų. Pavyzdžiui…

– Varom picos?

– Varom.

Trykšta fontanų purslai, su vežimėliais vaikštinėja mamos, vaikams tirpsta ir pro pirštus teka šokoladiniai ledai, o mes minam dviračių pedalus įdegusiom kojom, lekiam picos ir kokakolos.

Taip, nuobodžiausia vasara mano gyvenime, per kurią neįvyko nieko. Nieko neįsimylėjau, su niekuo nesibučiavau ir apskritai nepatyriau nė menkiausio nuotykio.

Prisiminiau birželio pradžią, kai nesiliovė pliaupti lietus. Liūtys užtvindė miesto centrą, sustabdė eismą, šlapi ir nelaimingi pėstieji brido basomis. Aplink visi tebekalbėjo apie „Euroviziją“, „Strazdą“ ir Lietuvos užimtą vietą, aikčiojo, kokia tai tragedija, kad mūsų šalis kitais metais konkurse nedalyvaus. O aš galvojau, kad netrukus visi atsidursime po vandeniu, kad niekam tuomet nerūpės nei muzika, nei „Eurovizija“, nei konkurse užimta dvidešimtoji vieta.

Prisiminiau birželio vidurio karščius, kai perkaitęs sustojo Katedros varpinės laikrodis. Prisiminiau, kaip ilgėjausi teatro. Užkulisių kvapo. Neįmanomai sunkių uždangų. Mano teatras – tik mokyklinis dramos būrelis, bet kada nors vaidinsiu tikrame. Vasarą mokytoja Laima uždaro būrelio duris, užsimaukšlina šiaudinę skrybėlę ir važiuoja prie ežero degintis. Dairydamasi pamačiau ir ją, stovinčią tarp kitų mokytojų už direktorės. Jos neįmanoma nepastebėti: ryškus raudonas sijonas, veidą dengiantys saulės akiniai ir įdegusi šokolado spalvos oda – iš tolo ji atrodo tarsi Sofija Loren, tik jaunesnė.

Kadangi birželio pabaigoje ėmiau mirti iš nuobodulio, laikraštį pradėjau skaityti nuo pirmo iki paskutinio puslapio, nepraleisdama nei politikos, nei sporto, nei skelbimų skyrelių. Sužinojau, kad Sati sulieknėjo ir išsiskyrė su draugu, o „Backstreet Boys“ per vieną savaitę pardavė daugiau nei milijoną albumo „Millenium“ kopijų. Kad Kolumbijoje iš bažnyčios pagrobta šimtas tikinčiųjų, o Kašmyre iškilusi branduolinio karo grėsmė. Kad iš Jugoslavijos traukiasi karas, o Suomijoje blogus tėvus galima išvaryti iš namų. Kad Gariūnuose išpilti pavojingi chemikalai – antraštė skelbė: „Gariūnų prekeivius gali išgąsdinti tik atominė bomba“, ir aš tyliai sukikenau. Skaičiau, kad Mindaugo gatvėje duris atvėrė prekybos centras, atsiradęs vietoje buvusios baldų parduotuvės, ir kad jo rekonstrukcija kainavo daugiau kaip penkiolika milijonų litų. Ant stogo įrengta automobilių aikštelė, o pačioje parduotuvėje didžiausia naujovė – eskalatorius ir vyno skyrius, kuriame butelis vyno kainuos tūkstantį litų.

Dar sužinojau, kad paskutinę birželio savaitę Vilniuje susituokė septyniasdešimt viena pora, o išsiskyrė keturiasdešimt viena šeima. Paskaičiavusi sumečiau: daugiau nei pusė susituokusiųjų išsiskiria. Negi žmonės nebijo tuoktis? Ar tiesiog mano, kad nepaklius į skyrybų statistiką? Turbūt ir mama su tėčiu taip galvojo.

„Kiekvieno išsilavinusio žmogaus pareiga – domėtis tuo, kas vyksta pasaulyje“, – pareiškė močiutė dovanų įteikdama laikraščio prenumeratą. Kažkodėl ji mano, kad tai aš mūsų namuose mažiausiai išsilavinusi. Bet juk laikraštį nuo pirmo iki paskutinio puslapio skaitau tik aš viena. Močiutė neseniai išėjo į pensiją ir dabar laiką leidžia sanatorijose. Paskambinusi kaskart paklausia: „Ką gero sužinojai iš laikraščių? Kiek kartų kartojau, kaip svarbu būti apsišvietusiam!“

Močiute, sužinojau begalę įdomių ir žiauriai reikalingų dalykų.

Mano ir Kosto akys susidūrė. Kurį laiką žvelgėme vienas į kitą. Kostas nusuko akis pirmas ir kaip tik tuomet direktorė pagaliau baigė savo šimtmečius trukusią kalbą. Dvyliktokai čiupo pirmokėlius už rankų ir nusivedė į mokyklą mažiukų mamoms braukiant ašaras, o jiems iš paskos žiovaudami suėjome ir mes. Rugsėjis oficialiai prasidėjo.

Man parėjus namo niekšelio dar nebuvo. Dėl viso pikto paskambinau Agnei, bet neradau ir jos. Turbūt dar negrįžusi iš Paryžiaus, o gal šįsyk tai Londonas? Agnės miestai man susipynė į spalvingą kaleidoskopą. Kol rugpjūtį važinėjausi su Kostu dviračiais, Agnė skraidė po pasaulį ir vaikščiojo podiumais, pozavo priešais garsių fotografų kameras, o jos nuotraukos atsidūrė kataloguose, žurnaluose ir ant gatvės stendų. Pasaulį užtvindė Agnės atvaizdai. Agnės veidas švietė Romos, Milano, Paryžiaus ir Londono gatvėse. Pasaulis pamilo Agnę, o aš jos ilgėjausi čia, snūduriuojančiose Vilniaus gatvėse. Pagriebusi dviratį nurūkau į parką, numyniau palei upę iki fontano ir atgal, bet kad ir kiek sukinėjausi mūsų pamėgtose vietose, Kosto taip ir nepamačiau.

Vasara baigėsi.