Matomos ir nematomos Sidnėjaus ribos

Kai prieš aštuonerius metus atsikrausčiau į Sidnėjų, ieškojau rakto miesto durims atrakinti. Tariausi perpratusi atvykimų meną, mat tai buvo nebe pirmas miestas, kurį reikėjo prisijaukinti. Bet iš pradžių turėjau rasti duris, pro kurias galėčiau įeiti. Turėjau atrasti Sidnėjaus ir savąsias ribas, rasti savo vietą – tiek geografiškai, tiek emociškai; rasti erdves, kurioms galėčiau priklausyti. Turėjau perprasti nerašytas taisykles didmiesčio, į kurį dar prieš pandemiją plūdo imigrantai iš viso pasaulio ir kuris deklaravo lygybę – neva čia prasimušti galįs kiekvienas, jei tik įdės užtektinai pastangų.

Vis dėlto ir demokratiškame mieste yra sienos ir ribos – tiek matomos, tiek ir nematomos. Gal dėl to vienas pirmųjų klausimų susipažįstant su naujais žmonėmis darbe ar vakarėliuose – kokioje Sidnėjaus dalyje gyvenate? Klausiama tarsi įdomaujantis, kiek laiko užtrunka nuvykti į darbą, ar toli reikėjo vykti į svečius, bet iš tikro – ne vien apie tai. Pašto kodas išduoda ne tik priklausymą vienai ar kitai socialinei klasei, užsiėmimą, draugų ratą, pajamas, pomėgius, kai kuriais atvejais – ir rasę ar tautybę, bet ir norą priklausyti, formuoti save pagal šito miesto taisykles.

Latės linija

Vis kartoju, kad Australiją sudaro daugybė australijų. Tą patį galiu pasakyti ir apie Sidnėjų – šį miestą sudaro daugybė miestelių, didesnių ir mažesnių kaimynysčių, visos jos skirtingų veidų bei spalvų. Ikoniškasis Sidnėjaus simbolis – plieninis arkinis tiltas per uosto įlanką, kurio metalinė arka yra aukščiausia pasaulyje – jungia centrinį verslo rajoną su šiaurine miesto dalimi. Įlanka dalija miestą į dvi dalis, šiaurinę ir pietinę, bet tai – ne vienintelė jo perskyra. Vadinamoji latte line, arba latės kavos linija, dalija Sidnėjų į šiaurės bei rytų ir pietų bei vakarų rajonus, ir šiame pavadinime užkoduota socialinė nelygybė, miesto atskirtys. Šios atskirtys – ne tik geografinės, bet ir socialinės, ekonominės, kultūrinės. Latės linija brėžiama nuo Sidnėjaus oro uosto link Paramatos ir toliau į vakarinius priemiesčius, anksčiau laikytus darbininkų klasės rajonais, kur dar ir dabar pigesnis nekilnojamasis turtas, bet kartu mažiau darbo galimybių, neretai – ir didesnis nusikalstamumas. Čia, vakariniuose priemiesčiuose, neretai apsigyvena naujieji migrantai iš Azijos šalių, čia nekilnojamąjį turtą perka ir jaunos šeimos, norinčios vaikus auginti name, bet negalinčios jo įpirkti arčiau miesto ir pakrantės. Kuo toliau nuo vandenyno, tuo įnoringesni orai: vasarą temperatūra įkaista virš keturiasdešimties, žiemą čia būna keliais laipsniais šalčiau.

Tuo tarpu Sidnėjaus šiaurė ir rytiniai priemiesčiai šalia vandenyno tradiciškai laikomi privilegijuotais rajonais. Čia kuriasi aukštesnių pajamų šeimos, ir šie rajonai labiausiai primena Sidnėjų iš turistinių atvirukų. Stereotipinė rytinių priemiesčių gyventoja – „Lululemon“ jogos tamprėmis apsitempusi šviesiaplaukė su ciberžole pagardinta latės kava, ką tik po oro jogos užsiėmimo, baltu landroveriu vežanti atžalas į baleto pamokėles. Kitas stereotipinis vaizdinys – įdegę atletiški banglentininkai, po rytinio pasiplaukiojimo persirengiantys teisininkų kostiumais ir siauromis rytinių rajonų gatvelėmis skubantys į darbus centriniame verslo kvartale.

Sidnėjaus skurdas

Kur gyvenčiau, jei būčiau gimusi Sidnėjuje? Kokiam socialiniam sluoksniui priklausyčiau, jei būčiau ne atvykėlė, kuri tik kuria savo tapatybę šiame mieste? Sidnėjus, kaip ir bet kuris pasaulio didmiestis, yra daugiaveidis, daugiasluoksnis. Turistiniuose bukletuose nekalbama apie skurdą, pašalpas, gyvenimą gatvėse. Nekalbama, kad skurdas gali būti paveldimas, kad ištisoms kartoms gali nepavykti išsiveržti iš skurdžių priemiesčių, kur neužšviečia auksinė vakarėjančios įlankos šviesa, iš kur net labai norėdamas nepamatysi Sidnėjaus įlankos tilto. Šalies istorija atsispindi nusikaltimų statistikoje; nors sudarantys tik tris procentus visos Australijos populiacijos, aborigenai sudaro beveik trisdešimt procentų kalėjimų populiacijos. Šie skaičiai atspindi ydingą šalies praeitį, iš kartos į kartą besinešamos prievartos įspaudus, traumas, su kuriomis dar tik bandoma dorotis.

Sidnėjaus skurdo vaizdiniai – tai benamiai, pasitiesę kartono lakštus centrinėje Džordžo gatvėje. Tas dar jaunyvas vyriškis, visuomet savo mantą susidėjęs ant Marketo gatvės kampo priešais juvelyrinę parduotuvę, šalia jo snaudžia Stafordšyro terjeras. Tie narkomanai stiklinėmis akimis penktos valandos ryto traukinyje. Tie socialinių būstų daugiaaukščiai Redferne ir vidury dienos grūmojantis skarmaluotas senis, siunčiantis prakeiksmus gal tau, o gal dangui. Tie liesučiai imigrantai pasiuntinukai, dviračiais išvežiojantys picas ir kinų maistą tais vakarais, kai net šunys atsisako eiti į audrą ir liūtį; bedantę šypseną apnuoginusi nėščia moteris socialinės rūpybos skyriaus eilėje, žiemą įsispyrusi į šlepetes per pirštą. Tai imigrantų laiptinių kvapas, kuriame sumišę etniniai prieskoniai, troškinti kopūstai, aitrus prakaitas, neviltis ir kartu tikėjimas, kad kažkada – po kelerių, keliolikos metų – jie ištrūks iš skurdo kvapų ir šitas miestas jiems taps pažadėtuoju svajonių miestu.

Australiški buduliai

Atskiro paminėjimo verta toji žmonių kategorija, kurią patys australai vadina bogans. Jie turi atitikmenų kitose šalyse: Šiaurės Amerikoje vadinami rednecks ar white trash, o Lietuvoje liaudiškai praminti runkeliais ar buduliais. Australijoje šis terminas atsirado maždaug aštuntame-devintame praėjusio amžiaus dešimtmetyje ir savotiškai išpopuliarėjo – šiam reiškiniui jau skirta nemažai knygų, straipsnių, TV laidų ir net filmų.

Kaip juos atpažinti? Jie dėvi berankovius marškinėlius, liaudyje žinomus wifebeater pavadinimu, mėgsta ant rankos išsitatuiruoti Pietų Kryžių. Jie žiemą vasarą įsispyrę į paplūdimio šlepetes per pirštą arba avi UGG aulinukus. Jie gyvena tolimuose priemiesčiuose, atokiuose miesteliuose, geria „Victoria Bitter“ lagerį, vairuoja pikapus arba senus fordus ar holdenus su įvairiausiais patobulinimais. Jiems nesvetimas rasizmas ir ksenofobija, jų terpė – aludės, šunų bei žirgų lenktynės, sporto varžybos, pigūs kruiziniai laivai. Jie pavadina savo vaikus keisčiausiais vardais, taip juos paženklindami nenuplaunama kilmės žyme – Brytnee, Aleczander, Feebee, Jeni-Fa, Nastasjia, Chanel, Dior, Prada, Jack Daniel, Kahlua, Brilee-Alaska, Albamakarla, Ceazyr-Czar, Diammond-Sparckle, Sierra-Leoni, Royal. Kai kurie sugeba praturtėti, neretai dirba kasyklose – šie būna praminti cashed-up bogans. Kaip ir naujieji rusai, jie taškosi pinigais ir trokšte trokšta pademonstruoti savo turtus.

Kadaise televizijoje sukosi komiškas realybės šou „Budulių medžiotojai“ („Bogan Hunters“), kuriame TV komanda klajojo po Australiją ieškodama autentiškos australiškų budulių kultūros. O štai Naujojo Pietų Velso valstijos Ningano miestelyje jiems pastatytas paminklas „Didysis budulis“ („The Big Bogan“). Ir nors šis terminas galėtų pasirodyti įžeidžiamas, juo visuomenė lyg ir supriešinama, bet neatrodo, kad patys australai į tai žiūrėtų pernelyg rimtai. Puikus australų bruožas – mokėti iš savęs pasijuokti.

Sidnėjaus spindesys

Kai esi dar tik neseniai atvykęs, gali matuotis skirtingus vaidmenis, apsimesti, kad gali priklausyti visur. Gali lankytis mažų miestelių RSL klubuose, gerti šlykštųjį „Victoria Bitter“ priemiesčių alinėse plytelėmis išklotomis grindimis, o gal vakarieniauti Sidnėjaus operos rūmuose santuokos sukakties proga. Gali priešpiečiauti toje naujoje vietelėje Rouzberyje, kur rožiniai desertai patiekiami ant rožinių lėkščių, kur atrodys, kad ir gyvenimas turėtų būti patiekiamas taip – ant rožinės lėkštės, rožinis ir neįkainojamas.

Kai dar tik ieškai savo vietos mieste, gali fantazuoti, kaip gyvena toji kita pusė – tie, kurie gimė vėsioje milžiniškų Sidnėjaus namų prieblandoje, mokėsi saugiame privačių mokyklų prieglobstyje, kuriems nė sykio neteko suabejoti savo teise turėti ir būti. Jie mano, kad daugiabučiuose gali gyventi tik studentai ir migrantai, kad atostogos užjūriuose yra jų prigimtinė teisė, jų teisė – pusryčiauti ir priešpiečiauti madingiausiose to mėnesio vietose. Jų teisė yra žiemos savaitgaliai prie židinio Bauralo, Katumbos, Luros, Berio, Berimos miesteliuose, o gal Hanterio slėnyje – ten jie važiuoja įkvėpti gryno oro, įsigyti vintažinių daiktų, gurmaniško maisto, Naujojo Pietų Velso vyno, kurio namo vežasi dėžėmis savo stilingo miesto visureigio bagažinėje. Dar prieš pandemiją jie žiemą keliaudavo šildytis į Europą – jų laukė Škotija, Graikija, Italija. O vasarą jie traukia į Bairon Bėjų, kurio pakrantė primena atviruką, kur Naujasis Pietų Velsas atsiveria kaip rojus žemėje.

Turtingiausią Sidnėjaus pusę gali įsivaizduoti vartydamas nekilnojamojo turto skelbimus. Juose atsiveria durys į prašmatniausių rytinių Sidnėjaus rajonų – Darling Pointo, Belviu Hilso, Vokluzės, Dabl Bėjaus – namus su šešiais, aštuoniais, dešimčia miegamųjų, su elegantiškais britiškais sodeliais ir baseinais. Tokių namų šeimininkai paprastai turi ir sodybas už miesto, pavyzdžiui, Mos Veile ar Berimoje. Tos sodybos panašios į britiškus dvarus, ant grindų nutiesti persiški kilimai, ant lentynų – afrikietiškos skulptūrėlės, o sienas puošia australų dailininko Bretto Whiteley paveikslai ir autentiškumą liudijančius sertifikatus turintys, begaliniais taškais nusėti aborigenų meno kūriniai. Virš židinių kaba veidrodžiai sunkiais auksiniais rėmais, nuo lubų svyra devynioliktojo amžiaus prancūziško žalvario sietynai, raudonmedžio staliukus puošia kiniško porceliano vazos, o nenusakomo amžiaus šeimininkės puošiasi masyviais žiedais su deimantais, opalais ir rubinais. Šioje Sidnėjaus pusėje – privatūs lėktuvai ir skoninga prabanga, išpuoselėtos kūno linijos ir nepastebimi plastinės chirurgijos randai; tai paralelinės visatos, esančios taip toli, kad regis, nelieka priežasčių nei piktintis, nei pavydėti.

Rasti savo vietą

Sidnėjus lengvai nepaleidžia iš savo gniaužtų. Noras ištrūkti iš miesto tankmės, išvysti saulės nublukintus pajūrio nameliukus vykstant į pietus ar melsvai švytinčias kalvas traukiant į vakarus turi savo kainą – strigti kamščiuose, įkaitusiuose tuneliuose, identiškuose nesibaigiančiuose priemiesčiuose, mokamuose keliuose. Šio miesto erdvės ir ribos atsiskleidžia palaipsniui, ir net kai atrodo, kad viską žinai, Sidnėjus vis dar sugeba nustebinti. Tai miestas, kuriame sugyvena katalikiškos mokyklos ir anglikonų bažnyčios, mečetės ir sinagogos, kinų, indų, indoneziečių, japonų, lenkų, meksikiečių, italų ir ispanų virtuvės, kurio nesuskaičiuojamose alumi ir kepta žuvimi su bulvytėmis tvoskiančiose alinėse milžiniški ekranai rodo futbolą, regbį ir kriketą, į ekranus akis įsmeigę vietiniai gurkšnoja lagerį. Tai miestas, kurio kapinėse mirusieji ilsisi ramybėje suskirstyti pagal tikėjimą. Tai miestas, kuriame per kviestines vakarienes visi kalbasi apie nekilnojamojo turto kainas, kuriame banglentininkų grupuotės nariai išsitatuiravę ant kūnų savo rajono pašto kodą.

„Ir kurioje miesto dalyje galiausiai apsigyvenai?“ – klausė manęs draugai, kai pasakojau jiems apie matomas ir nematomas Sidnėjaus ribas, apie jo stiklo lubas ir sienas. O aš jiems atsakiau, kad gal vis dar ieškau savo vietos, todėl per daug nenutolau nuo neutralios teritorijos, migrantų atspirties taško – oro uosto. Tai žemė, kurioje susikryžiuoja visos Sidnėjaus ribos ir kuri atspindi mano vis dar kuriamą priklausomybę, norą būti ir čia, ir ten.

Straipsnis publikuotas „IQ Life“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s