Bernardine Evaristo: „Pasakoju istorijas, kurios lieka nepapasakotos“

evaristoKai dar nežinojau, kad gausiu pasiūlymą versti Bernardine Evaristo romaną „Mergaitė, moteris, kita“, pavarčiusi jį knygyne padėjau atgal. Nesudomino nei romano stilistinė forma, nei užrašai ant galinio viršelio. Turbūt nemažai skaitytojų gali kaip ir aš pavartę šią knygą padėti atgal pamanę, kad tai – ne jiems. Bet paradoksas tas, kad Evaristo rašo apie mus labiau, nei galime įsivaizduoti.

Romanas pasakoja apie dvylika tarpusavyje susijusių veikėjų – nuo devyniolikos iki devyniasdešimt trejų metų, įvairių socialinių klasių, kultūrinių aplinkų, lytinių tapatybių; čia randame ir keturias motinos-dukros santykių variacijas. Polifoniškas, unikalios struktūros bei rašymo stiliaus, pačios autorės vadinamo fusion fiction, romanas įsuka į savo pasaulį nuo pat pirmo skyriaus, kuriame režisierė Ama ruošiasi pjesės „Paskutinė Dahomėjos amazonė“ premjerai Nacionaliniame teatre. Tai ne vieną dešimtmetį lauktas jos karjeros proveržis (beje, Amos paveiksle galima atpažinti Evaristo biografijos faktus).

Kitame skyriuje Amos balsą keičia jaunatviškas, įžūlus, vyresniųjų tiesas atmetantis devyniolikmetės Jazos balsas. „Aš humanistė, tai kur kas aukščiau nei feminizmas / ar bent žinai, kas tai?“ – savo motinai, radikaliai feministei Amai rėžia ji. Vienas labiausiai įstrigusių romano bruožų – autorės gebėjimas įtaigiai kalbėti tiek iš motinų, tiek iš dukrų perspektyvos. Sluoksnis po sluoksnio veriasi jų paveikslai: stebime, kaip toksiškuose santykiuose įstringa anapus Atlanto paskui mylimąją nusekusi Dominika; kaip siaubingos prievartos patirtis vaikystėje nesugniuždo imigrantų dukros, darbininkų klasės šeimoje augusios Kerolės, kaip ji nepaisydama visų kliūčių pasiekia savo apsibrėžtosios sėkmės; kaip galiausiai ramybę po ilgų vargo metų randa ir jos motina Bumė; matome, kad priešingai nei Kerolei, Latišai nepavyksta ištrūkti iš vienišos motinos likimo. Širlė, Penelopė ir Vinsomė, Meganė/Morgan, Hetė ir Greisė prabyla savitais balsais, jų istorijos tapomos empatiškai ir su humoru. Itin švelniai autorė tapo laike nutolusius Hetės ir Greisės paveikslus, kurie tapo man vienais įsimintiniausių.

„Mergaitė, moteris, kita“ kalba apie gyvenimus žmonių, kurie vis dar lieka paraštėse, neretai demonizuojami, kurių patirtims išversti dar tik kuriamas žodynas. Tam, kad traumos imtų gyti, reikia visų pirma jas iškalbėti. Ką reiškia būti moterimi, juodąja, queer, feministe, menininke, ką reiškia nešiotis šimtmečių priespaudą ir jos traumą, ką reiškia būti ‘kitu’ daugumos visuomenėje? „Pasakoju istorijas, kurios nebuvo papasakotos“, – sako Bernardine Evaristo, ir jos per šimtmetį nusidriekęs romanas pasakoja ne tik apie tai, kas mus skiria, o apie tai, kas jungia. Jis byloja, kad visi esame tokie pat žmonės, kad ir kokia būtų mūsų rasė, odos spalva, lytinė tapatybė, tikėjimas, kultūrinė ar socialinė aplinka.

Versdama šią knygą daug galvojau apie tai, kad net nepradėtas vertimas kažkuria prasme yra pralaimėtas mūšis: pralaimėti prieš užsispyrusį savo kalbos žemiškumą, prieš žodžius, kuriems nėra atitikmenų, prieš patirtis, kurios neišverčiamos. Evaristo romanas man buvo leidimasis į kelionę prieš srovę, prieš besispyriojančius sakinius, prieš egzotiškas ir neįmanomas anglų kalbos sąvokas, prieš neišverčiamumą. Bet visai neseniai nežinia kelintą kartą vėl vartydama savąjį vertimą supratau, kad vis dėlto toji milžiniška energija, empatija ir humanizmas, kuriuo alsuoja šis romanas, gali būti pajusta bet kuria pasaulio kalba.

Leidykla „Alma littera“ man suteikė progą užduoti Bernardine Evaristo kelis klausimus. Dalinuosi mūsų pokalbiu.

Romane „Mergaitė, moteris, kita“ pasakojate apie dvylikos tarpusavyje susijusių veikėjų, daugiausia moterų, juodųjų ir bričių, gyvenimus. Jūsų kuriami veikėjų paveikslai – įvairaus amžiaus, socialinės klasės ir lytinės orientacijos. Kodėl jums buvo svarbu gilintis į gyvenimus žmonių, kurie vis dar lieka paraštėse ir vis dar laikomi kitais?

Man, kaip rašytojai, visuomet buvo svarbu pasakoti istorijas, kurios lieka nepapasakotos, rašyti iš juodųjų britų perspektyvos, marginalizuotas mūsų istorijas iškelti į centrą. Šiuo požiūriu mano rašymas – labai politiškas. Nors save laikau istorijų pasakotoja, politika neišvengiamai įsipina į mano kūrinio audinį, tačiau jo neužgožia, neprislegia. Knygoje „Mergaitė, moteris, kita“ sukūriau dvylika protagonistų, per kuriuos siekiau praplėsti juodųjų bričių naratyvą (Evaristo čia vartoja žodį womxnhood, nes vienas iš dvylikos personažų yra nedvinaris asmuo – vert. past.). Man labai svarbu, kad šis romanas yra apie skirtingas kartas, keturias motinų ir dukrų santykių variacijas bei dvylika veikėjų, kurios yra nuo devyniolikos iki devyniasdešimt trejų metų amžiaus, iš skirtingų kultūrinių aplinkų, skirtingų šalių, kai kurios imigrantės, dauguma – ne. Ketvirtadalį moterų galima priskirti queer spektrui. Šiame romane įvairovė pasitelkiama nematomumui ir stereotipizavimui atsverti. Savo prozoje atmetu nusistovėjusias pažiūras, metu iššūkį, siekiu griauti išankstinius lūkesčius ir atskleisti skirtingas tiesas bei skirtingas realybes.

Šiame romane girdėti tiek daug stiprių, galingų balsų. Ar kurie nors iš jų rezonuoja jums labiau nei kiti?

Tiesą sakant, man artimi visi romano balsai. Juk jie – mano kūrybos vaisius, mano vaikai. Kiekvienas iš jų man, o ir mūsų visuomenei kalba skirtingai. Rašydama pasitelkiu humorą, man smagiai piešėsi ir devyniolikmetės Jazos, ir devyniasdešimt trejų metų Hetės paveikslai. Jaza dar tik pradeda gyvenimą, tik ima užčiuopti savo galią, o Hetės gyvenimas eina į pabaigą, ji be galo nepriklausoma ir compos mentis – visiškai sveiko proto. Vėl prisimindama šį romaną jaučiu švelnumą savo sukurtiems paveikslams. Matau, kaip imigrantė iš Nigerijos Bumė tiek ilgai vargo, kol galiausiai rado laimę, regiu, kaip jos dukra Kerolė, gimusi ir augusi darbininkų klasės šeimoje Britanijoje, prasisiekė nepaisydama visų sunkumų. Ši knyga aprėpia daugybę temų, o viena dominuojančių – kaip galima būti sėkmingam visuomenėje, kurioje mums sudaroma tiek daug kliūčių.

Jūsų rašymo būdas, tai, ką vadinate fusion fiction, prozos ir poezijos sinteze, yra įtaigus, užburiantis ir novatoriškas. Papasakokite apie rašymo procesą. Turbūt tokį tekstą redaguoti nebuvo lengva?

Dėkoju! Taip vadinu šį rašymo stilių, nes tai – nei gryna poezija, nei gryna proza, nei eiliuotas romanas. Tai – tarsi tarpinis visų šių stilių variantas. Man patiko rašyti šia forma, nes ji tokia išlaisvinanti, be tradicinių sakinių ir taškų sakinio gale. Ji leido man prisiliesti prie personažų labai giliame, sąmonės srauto lygyje, kartu atsitraukiant ir piešiant juos iš išorės. Ši forma taip pat leido man sklandžiai pereiti nuo vienos istorijos prie kitos, nekuriant įspūdžio, kad tai apsakymai. Redaguoti buvo siaubingai sunku; forma buvo tokia laisva, kad ją reikėjo suvaldyti, disciplinuoti, struktūruoti – užtrukau dvejus metus. Romanui parašyti prireikė penkerių metų.

Prestižinės Bookerio premijos laimėjimas yra didžiulis pasiekimas. Jūs pelnėte šią premiją po daugybės rašymo metų, už savo aštuntąją knygą. Lygiai taip pat jūsų romano veikėja Ama galiausiai pasiekė proveržį teatre po dešimtmečių, praleistų būnant autsaidere. Ką jums reiškia sėkmė?

Metai, kai laimėjau Bookerį, buvo neįtikėtini. Atsidūriau pasaulinėje scenoje ir už tai esu be galo dėkinga. Mano knygos puikiai perkamos, „Mergaitė, moteris, kita“ tapo bestseleriu ir keturiasdešimt savaičių išbuvo grožinės literatūros „Top 10“ sąraše, iš jų penkias – pirmoje vietoje. Man tai vis dar atrodo nerealu, turbūt nespėjau šito įsisąmoninti. Tai reiškia, kad turiu kur kas didesnę platformą savo literatūriniam aktyvizmui – veiklai, kuri man labai artima.

Lietuvos skaitytojai nekantriai laukė pasirodant lietuviškojo „Mergaitė, moteris, kita“ vertimo. Jūsų knyga padės pakeisti mūsų nuomonę apie Britaniją, jos istoriją, jos žmones. Kokią pagrindinę mintį skaitytojai galėtų rasti jūsų romane?

Svarbiausias dalykas skaitytojui – knygoje rasti savas pagrindines mintis. Stengiuosi nespėlioti, ką skaitytojai ras mano kūriniuose ir kas jiems įstrigs. Tikiuosi, ši knyga praplės pasaulėžiūrą, parodys, kad mes visi esame tokie pat žmonės, nepaisant mūsų rasės ar kultūrinės aplinkos.

Viename interviu kalbėdama apie savo karjerą minėjote: „Pasakoju istorijas, kurios nebuvo papasakotos. Kartojau tai visą gyvenimą.“ Kokias kitas istorijas planuojate papasakoti?

Manyje kunkuliuoja tiek istorijų, bet niekada nekalbu apie ateities planus, kol jiems neateina laikas išvysti pasaulio! Man, kaip afrikiečių diaspora besidominčiai rašytojai, atsiveria tiek daug netyrinėtos medžiagos – ir istorinės, ir šiuolaikinės. Be to, dar yra beribė šalis pavadinimu Mano Vaizduotė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s