Naujausias Lauren Groff romanas „Matrix“ – odė kūrybos galiai

matrixAmerikiečių rašytoja Lauren Groff žinoma kaip nenuspėjama kūrėja, skaitytojus stebinanti itin įvairiais tekstais. Lietuviškai iki šiol buvo išleisti du jos kūriniai: tamsius santuokos klodus atveriantis romanas „Moiros ir Furijos“ (vertė Aistė Kvedaraitė-Nichols) ir gaivališka energija alsuojantis apsakymų rinkinys „Florida“ (vertė Gabrielė Gailiūtė-Bernotienė). Ką tik lietuviškai pasirodęs mano išverstas naujausias Lauren Groff romanas „Matrix“, išleistas leidyklos „Baltos lankos“, darsyk paliudija, kad autorė nėra iš tų kūrėjų, kurie visą gyvenimą rašo tą patį tekstą, tik skirtingomis knygomis. Groff ieško savitų, rezonuojančių istorijų, eksperimentuoja su kalba ir teksto melodija, nebando įtikti skaitytojams atpažįstamumu.

„Matrix“ galima pavadinti ne itin tipišku istoriniu romanu. Pasakojimo centre – dvyliktame amžiuje, apytikriai 1154–1189 metais, gyvenusi poetė Marija Prancūzė. Patikimų žinių apie ją išlikę tik nuotrupos. Žinoma, kad ji veikiausiai gyvenusi Henriko II Plantageneto ir Eleonoros Akvitanietės dvare, anuomet garsėjusiame kaip rafinuotas meno ir literatūros centras, kad buvusi pirmoji moteris, kūrusi poeziją prancūzų kalba. „Marija mano vardas, aš esu iš Prancūzijos“, – nurodo kūrėja savo „Pasakėčių“ pabaigoje, pasisakydama ne tik vardą, bet ir kilmę, taip kitoms kartoms įrėždama savąjį gyvenimo ir autorystės ženklą.

Lietuviškai išleistą jos rinkinį „Lė“ vertė Genovaitė Dručkutė. Rinkinio įvade vertėja pabrėžia puikų Marijos Prancūzės išsilavinimą ir tai, kaip gerai ji išmanė savojo meto literatūrą, kaip savo lė – eilėraščiuose, būdinguose Viduramžių literatūrai, – atgaivino paslaptingą keltų folkloro pasaulį, ne tik išsaugodama senovines legendas, bet ir subtiliai vaizduodama meilės jausmą, rūmų meilės intrigas ir vidines veikėjų dramas.

Vis dėlto be šių pabirų užuominų ir išlikusių kūrinių, priskiriamų poetei, daugiau informacijos apie ją nėra. Rašydama romaną, Lauren Groff turėjo ne tiek atsispirti nuo esamų istorinių šaltinių, kiek pasitelkdama vaizduotę perkonstruoti Marijos Prancūzės istoriją. Pirmuosiuose romano puslapiuose pasirodanti Marija – septyniolikmetė pavainikė, aukšta, tikra milžinė, „atšiauriame Anžu giminės veide – nė lašo grožio, tik nuovokumas ir aistra, dar neišmokta suvaldyti“ (p. 9). Išvaryta iš Eleonoros Akvitanietės rūmų ir paskirta angliškos abatijos vyresniąja, čia ji teranda skurdą, dulksną ir šaltį: „viskas bus pilka, galvoja ji, likęs gyvenimas pilkas. Pilka siela, pilkas dangus, pilka kovo žemė, pilkšvai balkšva abatija. Vargšė pilka Marija“ (p. 16). Regime ją nugrimzdusią į neviltį, vienišas naktis abatijos dormitorijuje, regime tamsoje tykinančią į tvartą, prišildytą gyvulių kūnų, prie žvakės švieselės rašančią lė, kurių rinkinį siųs savo beviltiškai mylimai karalienei Eleonorai ir vilsis, kad toji atsakys į jausmus: „Karalienei užtarus, atsakius į jos meilę, apsvaigusi galvoja Marija, ji gyvensianti amžinai“ (p. 42). Regime sielvartą ir dvasios mirtį, kai taip nenutinka, kai Marija supranta visam laikui turėsianti likti abatijoje. Regime ir prisikėlimą, atrandamą tikslą: naujoji vyresnioji imasi kurti savąją abatiją, ręsti nepažeidžiamas sienas, statyti ją aplink save „kaip kiautą, katedrą, namus“ (p. 234).

Lauren Groff sukurtoji Marija Prancūzė – ir poetė, ir mistikė, vizijų regėtoja, ir įžvalgi lyderė, ir matrix, arba abatijos motina, kurianti utopinį moterų pasaulį, kuriame vienuolės gali gyventi saugios ir taisyklių suvaržytame vienuolyne paradoksaliai būti laisvesnės negu už jo ribų. Tai ne tik laisva, išmoninga kūrėjos istorijos interpretacija, bet ir pasakojimas apie moterų meilės, bendruomenės, kūrybos galią. O pats knygos pavadinimas „Matrix“, neverčiamas į lietuvių kalbą, – tai savitas prasmių koliažas: ir lotyniškasis mater, arba motina, ir prie jo prisišliejančios kitos reikšmės – įsčios, asmeninis antspaudas. Originalo variantą nuspręsta palikti norint pabrėžti ir Groff kuriamo feministinio abatijos pasaulio vienuolių pareigybių prasminį klodą, angliškai konstruojamą pasitelkiant baigmenis –trix (matrix, cantrix, infirmatrix, scriptrix, cellatrix ir pan.).

Feministinė utopija? Taip, galbūt perdėm tiesmuka, ne per subtiliausiai teigianti moterų salos idėją, moterų galios svarbą. Ir gaila, kad autorė nusprendė tiek nedaug romano erdvės skirti Marijos kūrybai, nors pirmuosiuose skyriuose ir šmėsteli lė rinkinio radimosi epizodas. Vis dėlto rašytoja Marijos paveikslą tapo empatiškai ir jautriai: ši iškyla ir kaip galinga abatijos matrix, ir kaip žmogiška, juslinga, pažeidžiama moteris, patraukia ne tiek pasiekimais, kiek pralaimėjimais ir trūkumais, neišsipildžiusiu ar išsipildžiusiu ne tiek, kiek galėjo, kūrybiniu potencialu, neišsipildžiusia meile, amžių vingių ištrintu gyvenimo punktyru. Jos paveiksle galima įžvelgti šmėžuojant ir kitus kadaise gyvenusių, kūrusių, istorijos pamirštų moterų siluetus.

„Matrix“ – tai ir odė kūrybos galiai, jos ugniai, įsiplieskiančiai nepaisant nepalankiausių sąlygų. Atskirai norisi paminėti ir savitą poetinį rašymo stilių, galbūt bent iš dalies įkvėptą prancūziškųjų lė. Skaitant kūrinį justi, kaip skleidžiasi vidinė teksto muzika ir randasi sodrus, banguojantis ritmas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s