Neišsigąskit, dabar ims svaigti galva, sako operacinės slaugytoja, įvedusi intraveninį kateterį. Juo teka skystis, nuo kurio galva išties akimirksniu apsisuka. Išnyksta operacinė kaip kankinimų kambarys, plieskiančios tardymo lempos, vienodai apsitaisę, kaukėmis užsimaskavę žmonės, kurių vardų nežinau, nes čia nieko asmeniško, net mano kūnas neasmeniškas – atidengtas, nuskausmintas, nepavojingas. Noriu išlaikyti pusiausvyrą, kabintis už ko nors – operacinio stalo krašto, vienkartinėmis pirštinėmis apmautų slaugytojos rankų. Noriu pajusti, ką reiškia žengti iš čia į ten, kirsti tą neaprašomą ruožą išlaikydama sąmoningą distanciją, žvelgdama į save iš šalies, kaip į tyrinėjamą objektą, kaip į skaitomą tekstą. Bet nėra jokio tarpo tarp čia ir ten. Užsimerkiu nuo skrodžiančių operacinės šviesų, nuo jausmo, kad krentu, ir atsijungiu. Skaityti toliau
rašymas
Pasimatuoti mirtingumą
Mums reikės atlikti papildomus tyrimus, sako gydytoja. Už lango – pilkšva australiškos žiemos dargana. Pro lietaus plakamą langą matau judrią Marubros rajono centro sankryžą, mirgėdami švyturėliais ją kerta du gaisriniai automobiliai. Gal kaip tik šią akimirką rajone siautėja gaisras, liepsnos ryja virtuvės rakandus ir senus prieškambario tapetus, o gal tiesiog viename naujos statybos namų be reikalo įsijungė priešgaisrinė signalizacija. Tik norime užsitikrinti, kad viskas gerai, Akvilina, švelniu iš Europos pietų prieš dvidešimt metų atsivežtu akcentu kalba gydytoja vardu Siuzana. Ji vilki ryškiaspalvius drabužius, mėgsta man pasakoti, kur juos įsigijusi, per pietų pertrauką retsykiais susitinku ją vietiniame prekybos centre, įsikūrusiame klinikos pastato pirmajame aukšte. Jos lūpose mano vardas skamba minkštai, lyg glostytų plaukus ir sakytų – nebijok. Tai tik tyrimai. Tai dar nereiškia, kad tau vėžys. Skaityti toliau
Apie (auto)fikcijas
Geriausios eilutės gimsta tada, kai negali jų užsirašyti, pavyzdžiui, kai vairuoji automobilį. Nors gal jos atrodo geriausios būtent todėl, kad lieka neužrašytos? Niekada nelaikiau savęs nei gera vairuotoja, nei gera rašytoja, bet kai daug metų atlieki tuos pačius veiksmus, galiausiai jie nusigludina, įgyja užtikrintumo: segiesi saugos diržą, užvedi variklį, įjungi šviesas, pajudi iš vietos. Mieste, kuriame gyveni 10 metų, vis rečiau prireikia navigacijos. Gal ir su rašymu taip pat: kai daug metų praleidi puslapiuose, galiausiai įsijungia vidinė navigacija ir išmoksti pasitikėti, kad ji, nenuklysdama neegzistuojančiais skersgatviais, atras tekstui tinkamiausią kryptį. Skaityti toliau
Savas kambarys
Moteriai, kuri nori rašyti, reikia turėti pinigų ir savą kambarį. Šiuos Virginios Woolf žodžius prisiminiau vieną birželio popietę, kai už lango plieskė karštis, Vilnius tirpo ir liejosi akyse, slėpėsi kondicionuojamose patalpose ir Bernardinų sodo šešėliuose. Praėjus beveik šimtui metų nuo V. Woolf esė „Savas kambarys“ pasirodymo, biure, kur prie ovalaus stalo sėdime penkiese – notarė, vertėjas, nekilnojamojo turto agentas, mano vyras ir aš, – galvoju, kodėl savas kambarys tebeatrodo tokia prabanga. Užsiminusi, kad nori turėti savą kambarį, kuriame galėtum rašyti, vis dar rizikuoji sulaukti komentarų, kad per daug nori, kam tau tiek vietos. Notarė garsiai skaito dokumentą, o aš mintyse regiu savo kambarį – tą, kurį netrukus parduosiu. Skaityti toliau
Akvilina Cicėnaitė 