Moteriai, kuri nori rašyti, reikia turėti pinigų ir savą kambarį. Šiuos Virginios Woolf žodžius prisiminiau vieną birželio popietę, kai už lango plieskė karštis, Vilnius tirpo ir liejosi akyse, slėpėsi kondicionuojamose patalpose ir Bernardinų sodo šešėliuose. Praėjus beveik šimtui metų nuo V. Woolf esė „Savas kambarys“ pasirodymo, biure, kur prie ovalaus stalo sėdime penkiese – notarė, vertėjas, nekilnojamojo turto agentas, mano vyras ir aš, – galvoju, kodėl savas kambarys tebeatrodo tokia prabanga. Užsiminusi, kad nori turėti savą kambarį, kuriame galėtum rašyti, vis dar rizikuoji sulaukti komentarų, kad per daug nori, kam tau tiek vietos. Notarė garsiai skaito dokumentą, o aš mintyse regiu savo kambarį – tą, kurį netrukus parduosiu. Skaityti toliau
namai
Kada grįši į Lietuvą?
„Apie grįžimą į Lietuvą galvoja beveik visi užsienio lietuviai“, – tokia straipsnio antraštė patraukė akis prieš kelis mėnesius. Straipsnyje detalizuojama, kad apie grįžimą galvoja 79 procentai išvykusiųjų lietuvių. Apklausoje dalyvavo 1874 užsienio lietuviai. Tai beveik du tūkstančiai išvykimo istorijų, kurias jungia tas pats ne kartą girdėtas klausimas: „Kada grįši į Lietuvą?“ Skaityti toliau
Dvasių namai
Kartą per metus grįžtu namo. Gerdamos kavą virtuvėje su mama kalbamės apie tuos, kurie per šiuos metus gimė, ir tuos, kurie mirė. Esu tokio amžiaus, kai gimstančiųjų vis dar daugiau nei mirusiųjų, kai kalbos apie mirtį vis dar atrodo pusiau žaidimas, flirtas su mintimi apie baigtinumą. Tokio amžiaus, kai grįžusi namo vis dar jaučiuosi grįžusi į vaikystę. Mamai atrodo, kad man trylika. Kartais taip atrodo ir man. Skaityti toliau
Įsivaizduojami miestai
Kitais metais sukaks dešimtmetis, kai esu išvažiavusi iš Lietuvos, o aš vis dar negaliu tuo patikėti. Vis dar nemoku, o gal negaliu išsikrauti lagaminų, neperku visų trokštamų knygų – jos tokios sunkios kraustantis iš vienų namų į kitus. Vis dar manau, kad esu čia laikinai. Bet jau žinau, kad nė prieš vieną kelionę nesijaudinu taip, kaip ruošdamasi grįžti į Vilnių. Skaityti toliau
Mėlynasis banginis
Kai vieną dieną išvyksiu iš Australijos, žinau, kurį adresą išsivešiu. Dvejus metus gyvenau ant vandenyno kranto, bet iki šiol sapnuoju potvynius. Sapnuoju ir cunamius, atplūstančius kaip mirtis – be perspėjimo, pasiglemžiančius pakrantės suoliukus, automobilius, kūdikių vežimėlius ir spalvotais megztukais apvilktus šunis. Dvejus metus užmigdavau sūpuojama vandenyno gausmo, neišverčiamo, nepaaiškinamo, gražiausio iš visų kalbų. Skaityti toliau
Kaip būti gera lietuve
Šią vasarą tapau vieno pokalbio liudininke – moterys kalbėjosi apie būtinybę mokyti svetur gyvenančius vaikus lietuviškai. Į kitą šalį nutekėjusi lietuvė mama guodėsi, kad nelietuviškoje aplinkoje sunku su vaikais bendrauti ne šalies, kurioje gyvenama, kalba. „Kaip čia taip – nemokėti lietuvių kalbos! – stebėjosi jos pašnekovė. – O jei vaikai grįš gyventi į Lietuvą? Juk nežinai, kas bus ateityje! Kalbą mokėti būtina!“ Skaityti toliau
Aukcionas, arba australiško namų pirkimo ypatumai
Sako, Australijos nacionalinis sportas yra regbis ir kriketas. Bet ne tik. Mėgstamiausia australų sporto šaka yra nekilnojamasis turtas. Ir pastaraisiais metais ši sporto šaka virto tikra beprotybe. Skaityti toliau
Atsargiai, durys užsidaro
Nykstanti Lietuva; išvarytieji; emigravo kone ketvirtadalis Lietuvos. Naujienų portalų antraštės primena siaubo filmų pavadinimus. Visuomet atrodė, kad šie straipsniai – apie kitus, ne mane. Esu pusiau čia, pusiau kitur – išvykusi laikinai. Pasidalijusi. Rašau lietuviškai, todėl jaučiuosi gyvenanti Lietuvoje – per knygas. Bet neseniai, pamačiusi straipsnį apie savo knygą „Tylos istorija“ pažymėtą grotažyme #diasporosprofesionalai, su keista nuostaba supratau, kad tai – apie mane.
Apie nostalgišką, nomadišką ir nebaigtinę tapatybę
Paskutinis gyventojų surašymas parodė, kad trys milijonai tirpsta ir virsta mitu. Naujoji lietuvių istorija kuriama nebe faktinėje Lietuvos teritorijoje. Besiilgėdami to mito, (pseudo) istorikai kuria naujus – apie amžinąjį sugrįžimą į Sarmatiją ir šlovingą lietuvių tautos praeitį, nusidriekiančią iki Juodosios jūros krantų. Šio mito ilgesys – tos pačios prigimties kaip ir praeities, vaikystės, Prusto prarastojo laiko, tėvynės ilgesys. Skaityti toliau
Akvilina Cicėnaitė 