Apie nostalgišką, nomadišką ir nebaigtinę tapatybę

lagaminai

Paskutinis gyventojų surašymas parodė, kad trys milijonai tirpsta ir virsta mitu. Naujoji lietuvių istorija kuriama nebe faktinėje Lietuvos teritorijoje. Besiilgėdami to mito, (pseudo) istorikai kuria naujus – apie amžinąjį sugrįžimą į Sarmatiją ir šlovingą lietuvių tautos praeitį, nusidriekiančią iki Juodosios jūros krantų. Šio mito ilgesys – tos pačios prigimties kaip ir praeities, vaikystės, Prusto prarastojo laiko, tėvynės ilgesys.

Dar septynioliktajame amžiuje tėvynės ilgesiui buvo suteiktas vardas „nostalgija“. Išvertus iš graikų kalbos, nostos reiškia sugrįžimą namo, algos – skausmą. Kaip knygoje „Nostalgijos ateitis“ („The Future of Nostalgia“) teigia rašytoja Svetlana Boym, nostalgija šiuolaikiniam žmogui yra ilgesys namų, kurių jau nebėra, arba kurių niekada ir nebuvo.

„Turbūt pasiilgsti namų?“ – kartais pusiau klausia, pusiau teigia aplinkiniai, ir aš nežinau, ką jiems atsakyti. Tas ilgesys neturi nieko bendra su realybe; tai ilgesys fragmentų, pojūčių, trapaus madeleine skonio prisiminimas, kvapai ir prisilietimai. Tai stabilios žemės ilgesys ir kartu žinojimas, kad toji stabili žemė neegzistuoja.

Nostalgija lietuvių kultūroje gali pasireikšti įvairiomis formomis. Pavyzdžiui, nemaža dalis lietuvių jaučia nostalgiją vienybės jausmui nepriklausomybės atkūrimo periodu. Atsidūrę ant pokyčių slenksčio, jautėmės stiprūs, vieningi ir tikėjome teigiamais pokyčiais. Nostalgija gali pasireikšti ne tik kaip ilgėjimasis vietos, bet ir laiko, kada manėme (o gal ir iš tikrųjų buvome) laimingi. Tai gali būti vaikystė, tai gali būti santykiai, kurie, ištirpę praeityje, dabar gali būti – ir yra – taip lengvai idealizuojami.

Šio ilgesio objektas ir jo centras, sako Svetlana Boym, yra ne toji vieta, kurią vadiname ar kažkada vadinome namais, bet prarastojo intymumo su pasauliu pajauta. Tai net ne praeitis, bet įsivaizduojamas momentas, kai turėjome viso pasaulio laiką. Tai praradimo jausmas ir kartu flirtas su savo vaizduote. Nes nostalgija – visų pirma ilgesys to, kas gyvena tik mūsų vaizduotėje.

Tam tikra prasme net ir brolių Larry’o ir Andy’o Wachowskių filmas „Matrica“ (1999) yra nostalgijos išraiška – alternatyvi pasaulio aiškinimo schema ir absoliučios tiesos, kuri paaiškintų ir įprasmintų egzistenciją, ilgesys. Buvimas tarp dviejų erdvių – tikrųjų namų ir jų konstrukcijos – paryškina šios tarpinės būsenos įtampą. Tuo tarpu Jameso Camerono filmas „Įsikūnijimas“ (2009) nedviprasmiškai atspindi ne tik postkolonijinės kaltės sindromą, bet ir prarastojo rojaus ilgesį.

Septynioliktajame amžiuje, kaip pastebi Boym, nostalgija buvo laikoma liga; gydoma dėlėmis, opiumu ir palankiu klimatu. Dvidešimt pirmajame amžiuje tai tapo nepagydoma šiuolaikinio žmogaus būsena. Šis žmogus nebeturi priežasčių suleisti šaknis. Galima pasakyti, jog jis tų šaknų ir nebeturi, tik jausmą, kad jo geidžiamas prarastas rojus – toks pats mitas, kaip ir visi kiti visuomenės konstruojami mitai.

Tačiau jei tas prarastas rojus yra tik mitas, vadinasi, emigrantams nebėra kur grįžti.

(E)migrantas yra žmogus, kuris niekam nepriklauso, nes toje žemėje, iš kurios išėjo, jo jau nebėra, o toji žemė, į kurią jis parėjo, jo dar nepriėmė. Šioje tarpinėje erdvėje žmogus akis į akį susiduria su savo paties tuštuma ir negebėjimais, su savo represuotomis baimėmis. Tačiau kartu ši erdvė – ir neribotų galimybių zona.

Emigracija yra kebli tema – ne tik dėl to, kad sunku apie ją pasakyti ką nors nauja. Ji pavojinga ir dėl to, kad neretai vienas pavadinimas apima skirtingas emigracijos rūšis. Pavyzdžiui, egzistuoja emigracija, kurią dėl politinių ar ekonominių priežasčių galima pavadinti prievartine (tai žmonės, bėgantys iš nuskurdusių šalių, politiniai, karo pabėgėliai). Arba štai savanoriška emigracija taip pat gali būti nulemta ekonominių (geresnės darbo, karjeros, saviraiškos galimybės) ar asmeninių priežasčių (simpatijos vienai ar kitai šaliai, santuoka ar partnerystė su kitos šalies piliečiu).

Tačiau yra ir dar vienas migrantų tipas, kurių išgyvenamas patirtis tik labai sąlygiškai galima priskirti emigracijai. Tai bežemių bendruomenė. Literatūros kritikai taip įvardija kūrėjų kartą, emigravusią iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Bežemiai, klajokliai: jie niekada savo žemei nesijautė priklausantys. Klajokliškas kraujas jų venose. Kartais jie tokiais tampa paprasčiausiai susiklosčius aplinkybėms. Gimę mišrioje arba diplomatų šeimoje, nuo pat vaikystės įpratę gyventi ant lagaminų ir namais vadinti ne vieną, o kelias šalis. Arba nė vienos. Kartais bežemiais jie tiesiog tampa.

Tokie žmonės dar vadinami pasaulio piliečiais, kosmopolitais arba tiesiog nomadais. Jų patirtis sako, kad namai nebėra neginčytina vertybinė kategorija. Galima jų neturėti, galima bėgti iš namų ir nuo namų, galima jaustis neturinčiais šaknų ir praeities, galima visą gyvenimą sutalpinti į vieną lagaminą ir vis tiek būti laimingiems.

Kas yra namai? Tai gali būti vieta, kurioje šiuo metu gyveni, kur gyvena tavo šeima. Tai gali būti šalis, iš kurios esi kilęs. Tačiau tai gali būti ir dar daugiau. Tai gali būti kultūriniai objektai – knygos, muzika, menas – leidžiantys patirti absoliutaus bendrumo ir supratimo jausmą, kuris juk ir siejamas su jausena „namuose“. Tai gali būti religinė ar kita bendruomenė, kuri tampa artimesnė nei sava šeima ir kurioje patiriamas saugumo jausmas. Namais gali virsti pereinamosios erdvės: oro uostų ir traukinių stočių laukiamosios salės, kurios kartu tampa ir saugiausia įmanoma vieta, nes savyje talpina aiškią išvykimo kryptį ir viltį apie būsimą laukiantį prieglobstį. Tai kartu ir dvidešimt pirmojo amžiaus pasirinkimo pertekliaus problema: kai yra per daug namų, nebėra Namų.

Namų ilgesys nomadams tampa ilgesiu to, kas yra neįmanoma – tai geistina, bet nepasiekiama kategorija. Paradoksaliai, namai taip pat gali virsti ir neigiama kategorija. Buvimas namie siejamas su sąstingiu, stovėjimu vietoje, aiškiai apibrėžta ir taip įkalinta bei įrėminta tapatybe. Nomadai sako, kad šie namai neleidžia kelti klausimų, ieškoti atsakymų, verčia pasitenkinti komformistiniu gyvenimo stiliumi. Kaip teigia filosofė Sara Ahmed knygoje „Keisti susitikimai: įkūnyti Kiti postkolonijinėje erdvėje“ („Strange Encounters: Embodied Others in Post-Coloniality“), buvimas namie reiškia troškimo, aistros, judesio nebuvimą.

Buvimas namuose ir jų turėjimas lietuviškosios visuomenės vertybių skalėje užima vieną svarbiausių vietų. Lygiai kaip ir šeimos institucija, namai yra neginčijama šventybė. Tačiau dvidešimt pirmajame amžiuje šventybės samprata pernelyg pakito. Tiek sėslumas, tiek ir judėjimo laisvė yra pernelyg sudėtingos sąvokos, kad būtų vienareikšmiškai įvertintos ‒ vien teigiamai ar vien neigiamai. Mūsų kultūroje namai yra iš dalies pervertinami, jų svarba sureikšminama, o šie bežemiai, benamiai, nomadai demonizuojami – lygiai kaip apskritai yra demonizuojamas kitas. „Jiems nėra nieko švento“.

Negalėjimas ir negebėjimas grįžti namo prievartiniams emigrantams yra skausmo šaltinis, o nomadams gali būti varomoji jėga, paskata peržengti savo galimybių ribas, išsilaisvinti nuo bet kokių apribojimų – tikrų ar susikurtų. Negalėjimas grįžti kartais pasireiškia kaip vadinamoji „transcendentinė benamystė“, gyvenimas keliomis kalbomis, tarp kelių valstybių, kaip įsisąmoninimas, kad niekur nėra namų (arba – kad jie yra visur).

Bendra patirtis sujungia nomadus ir leidžia jiems suvokti, kad tėvynė yra tokia pati kultūrinė ir socialinė konstrukcija kaip ir šeima, nes padeda išlaikyti stabilią bendruomenę. Tačiau tarpinėje bežemių būsenoje tiek tėvynė, tiek bendruomenė nustoja savo ankstesnės prasmės.

Tokia patirtis dar įvardijama kaip liminalumo būsena.

Liminalumo sąvoką (išvertus iš graikų kalbos, limen reiškia slenkstį) pirmą kartą paminėjo antropologas Arnoldas van Gennepas (1909), vėliau ją papildė ir išplėtojo antropologas Victoras Turneris (1967, 1970) kalbėdamas apie ritualus. Iniciacijos ritualo metu asmuo patiria tris pagrindines stadijas: atskyrimą nuo savo įprastos socialinės sferos; slenkstį, pereinamąją būseną, arba liminalumą; ir inkorporaciją, arba sugrįžimą. Pirmosios stadijos metu asmuo atsiskiria nuo savo įprastos grupės, bendruomenės ir socialinės struktūros. Tarpiniu, slenkstinio periodo metu subjektas tampa neapibrėžtas, neįvardijamas, dviprasmis. Trečiosios stadijos metu asmuo sugrįžta į socialinę struktūrą – tik jau į kitą poziciją joje. Taip, pavyzdžiui, gentinėse bendruomenėse sugrįžęs po iniciacijos ritualų paauglys priimamas į suaugusių vyrų gretas.

Šioje liminalioje būsenoje atsidūrę žmonės aiškiai suvokia savo buvimą „tarp“: ne čia ir ne ten, išplėšti iš įprastos socialinės struktūros, ne(su)klasifikuojami, neturintys aiškios socialinės padėties, nepaženklinti socialiniais kodais, pažeidžiami, nuogi, nematomi, anonimiški. Būtent tokių žmonių bendrijai įvardinti Victoras Turneris pasitelkė sąvoką „communitas“. Tai specifiniais ryšiais susaistytų žmonių grupė, kur visi yra lygūs savo patirtimi; tai spontaniška, nestruktūruota noro būti su kitais ir priklausyti išraiška.

Šiame kontekste liminalumo būsena yra nesibaigianti galimybė, socialinių normų ir ribų peržengimas, institucinių santykių paneigimas. Tai niekieno žemė, paribys: asmuo tampa niekieno ir niekas. Tai antistruktūra, nežinomybė, tyla. Senoji tvarka negrįžtamai suardyta, naujoji – dar nesukurta. Tai daugiau nebe praeitis, bet ir dar ne ateitis. Atsidūręs liminalioje situacijoje, žmogus praranda apgaulingą saugumo jausmą, išeina iš komforto zonos.

Prievartiniai emigrantai stengiasi ištrūkti iš šios būsenos: įsijungti į naują visuomenę arba grįžti namo. Bet kokiu atveju tai – apibrėžtos ir suklasifikuojamos būsenos ilgesys. Jie nesijaučia saugūs pasaulyje be namų, ilgesio zonoje. Tuo tarpu nomadai suvokia ir pripažįsta savo tarpinę būseną, kuri aprėpia dvi galimybes: arba niekur nesijausti kaip namie, arba pradėti visur jaustis kaip namie. Nomadai nepatiria „sugrįžimo“, reintegracijos – bent jau ne įprasta forma. Jų pasirinktą gyvenimo formą galima pavadinti nuolatinio liminalumo būsena. Tačiau nuolatinio liminalumo kategorija vertinama nevienareikšmiškai, kadangi šios dvi sąvokos – nuolatinis ir liminalus – yra tarsi paneigiančios viena kitą.

Pusiau prancūzų, pusiau arabų kilmės kanadietis, darbą informacinių technologijų srityje iškeitęs į pusantrų metų kelionių po Aziją, Afriką ir Pietų Ameriką. Oro uostuose jis gali pasirinkti vieną iš trijų savo valstybių pasų. Dabar nuo savo kelionių jis ilsisi atokioje nedidelėje sostinėje ir jos triukšminguose privačiuose vakarėliuose, o jo kelionių fotografijos ilsisi ant Prancūzų kultūros centro sienų. Maišyta tautybė ir klajokliškas gyvenimo būdas – idealus jo liminalios tapatybės pavyzdys, o fotografija – idealiausiai nostalgiją ir tarpinę būseną atspindintis žanras. Fotografija kaip įamžinta akimirka; fotoaparatas, tarpinė grandis tarp fiksuotojo ir fiksuojamojo. Fotografija – taip pat ir beviltiškumo išraiška, judesys, atspindintis suvokimą, kad niekas negali pavergti nei akimirkos, nei laiko, nei erdvės.

Ne tik emigrantai patiria liminalumo būseną ir gyvena joje. Tai gali būti patys įvairiausi žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, laikinai ar visam laikui, atsidūrę visuomenės paribiuose ar užribiuose, o gal bėgantys nuo savo tapatybės. Tai gali būti ir maišytų tautybių žmonės, gyvenantys tarp dviejų tapatybių, kalbantys dviem ar daugiau gimtųjų kalbų, turintys ne vieną pilietybę, kuriems tėvynės sąvoka nebeaktuali.

Kartą su lietuviais emigrantais kalbėjomės apie tai, ką reiškia tėvynė. Vieno manymu, tėvynė yra visų pirma žemė. Tai mano žemė, mano miestas. „Man tėvynė yra visų pirma kalba, – pasakiau tada. – Mano gimtoji kalba yra mano namai.“ Tačiau laikas bėga, kita kalba – arba kitos kalbos – užima vis didesnes sąmonės teritorijas, kol galiausiai supranti, kad ir tie namai – tokia pat efemeriška vizija. Mitas. Laikina konstrukcija. Su kalba susijęs ir kitas klausimas: kodėl emigravusieji iš Lietuvos po Antrojo pasaulinio karo paliko vienus įdomiausių kūrinių, parašytų lietuvių kalba? Victoras Turneris teigia, kad tie, kurie yra atsidūrę visuomenės paraštėse, turi galimybę lyg iš šalies, su tam tikra distancija pažvelgti į bendruomenę, kurioje gyveno, ją dokumentuoti, įvardyti ir bešališkai įvertinti. Maža to, jo manymu, liminalumas yra pagrindinė sąlyga geriausiems meno kūriniams gimti, o rašytojai, poetai, menininkai – jie visi turėtų gyventi nuolatinio liminalumo būsenoje. Kankinami namų ilgesio ir kartu namų baimės. Šioje būsenoje ir pati gimtoji kalba įgyja naujų, netikėtų atspalvių, ji skamba kitaip, aštriau, atviriau, praturtinta patirties svetimoje erdvėje.

(E)migracija – tai ir gyvenimas ant lagamino, ir gyvenimas lagamine. Tai klaustrofobiškas pasaulio susiaurėjimas iki dar vienos įveiktos svetimos dienos, o kartu – ir paradoksalus atsivėrimas visam pasauliui. Laimės paieškos svetimoje kalboje ir svetima kalba. Sienos trūkinėja ir galiausiai ištirpsta – tiek valstybių, tiek žmogaus galimybių sienos ir ribos. Šiame kontekste tėvynės sąvoka netenka savo aktualumo, tačiau ne visai todėl, kad išdavikai, niekšai, parsidavėliai emigrantai susivilioja svetimų miestų vitrinų blizgučiais. Tarpinėje nomado situacijoje tėvynė nustoja savo aktualumo, o jos vietą užima priklausymas bendrijai – jau minėtai „communitas“. Tai efemeriška struktūra antistruktūroje, nieko bendra neturinčiųjų bendrija. Tiksliau, tai, kas sieja žmones šioje laikinoje bendrijoje, yra toji pati fizinė ir psichologinė tarpinė būsena, benamystė. Iš čia atsiranda ir nusidriekia saitai, trumpam galintys tapti stipresniais už šeimos, giminės ar buvusios bendruomenės saitus. Atsidūrę nežinomoje žemėje, žmonės pajunta, kad nebeturi už ko laikytis, ir tuomet ima laikytis vienas kito rankų. Tavo namai tampa ir kitų žmonių namais, nes – iš principo – juk jie niekada ir nebuvo tavo. Nebėra „tavo“ ir „mano“. Daiktai, baldai, drabužiai nuvertėja, keliauja iš rankų į rankas, paleidžiami. Nuomotų namų sienos priglaudžia nomadus iš viso pasaulio.

Nomadai yra atviri benamystei; namams, kuriuos reikia prisijaukinti ir kartu paleisti, santykiams, kurie formuojami iš anksto žinant, kad jie netvarūs. Nomadai balansuoja tarp noro kruopščiai dozuoti atvirumą ir intymumą siekiant sumažinti išsiskyrimo skausmą (džiaugtis šia akimirka ir nepriartėti per arti) ir tarp aiškiai suvokiamos būtinybės carpe diem. Ieškoma atsakymų, kaip išgyventi tarpinėje žemėje, kaip susikurti tokius namus, kuriuos galima sutalpinti į vieną lagaminą, į vieną kūną, kaip išmokti gyventi netikrume, jį pripažįstant ir įsileidžiant kaip vienintelę dabar įmanomą realybę.

O gal jiems tiesiog patinka neturėti namų, nes kai jų neturi, niekas negali tavęs iš jų išvaryti.

Nomadams tampa vis sunkiau atsakyti į klausimą, iš kur jie yra, nes vaikystės ar jaunystės patirtis atmiešta stiprių įspūdžių, patirtų keliaujant ar gyvenant svetur. Galimas šalutinis gyvenimo nuolatinėje tarpinėje būsenoje poveikis – gebėjimas lengviau adaptuotis, lankstumas, tolerancija, teigiamesnis požiūris į permainas. Permainos tampa tokios natūralios, kad be jų gyvenimas ima atrodyti blankus, nuobodus ir vienodas.

Toji benamystė, apie kurią kalbu, yra laisvai pasirenkama ir atspindi žmogaus vertybes. Tai nereiškia, kad nebelieka namų ar bendruomenės artumo troškimo. Kaip rašo Sara Ahmed, tokie žmonės kuria naujas bendruomenes ir naujas istorijas, ir jų praeities dokumentika grįsta veikiau namų neturėjimu nei dalijimusi namais. Jie laisvi įsipareigoti ir laisvi išeiti.

Žinoma, tai smūgis lietuviškajam „namų“, „šaknų“ ir „tėvynės“ suvokimui; sėslieji pasakytų, kad tai spjūvis į veidą tėvynei, jos istorinei praeičiai ir galiausiai jos klestinčiai, saugiai ateičiai. Nuo vaikystės įprastos tiesos (visuomenės priimtos ir pripažįstamos) pasirodo besančios reliatyvios ir lengvai kvestionuojamos. Papročiai ir tradicijos – taip pat. Naujų bendruomeniškumų patirtis leidžia lengviau pripažinti ir įvertinti kitą, o išgyventas nesaugumo jausmas, buvimo autsaideriu patirtis suteikia empatijos.

Buvimas svetimoje šalyje, kaip knygoje „Nepakeliama būties lengvybė“ rašė Milanas Kundera, reiškia vaikščiojimą lynu aukštai virš žemės be saugaus tinklo, kurį žmogui siūlo jo gimtoji šalis, kurioje jo šeima, draugai, kolegos ir kur jis gali lengvai pasakyti tai, ką nori, kalba, kurią pažįsta nuo vaikystės. Gimtoji kalba, kaip ir gimtasis miestas, yra visiška komforto zona, palaimingas žinojimas. Antroji kalba – atradimas, paradoksas, pažinimo geismas. Nežinomybė. Antras pasaulis. O paskui atsiranda daug daugiau pasaulių. Kiekvienas žmogus nomadus vilioja kaip nepažintas miestas, ir juos baugina mintis, kad dėl vieno miesto reikėtų atsisakyti visų neatrastų pasaulio teritorijų.

Antrąją dalį skaitykite čia

Straipsnis publikuotas Linos Žigelytės sudarytame straipsnių rinkinyje „Tautos paraštės ir nepatogūs pilietiškumai“ (Žiemos žodžiai, 2013)

Kategorijos:Apie gyvenimą svetur, Apie visa kita

Žymos:, , , , , , , , , ,

1 reply

Trackbacks

  1. Apie nostalgišką, nomadišką ir nebaigtinę tapatybę (II) | Akvilina Cicėnaitė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s