„Apie grįžimą į Lietuvą galvoja beveik visi užsienio lietuviai“, – tokia straipsnio antraštė patraukė akis prieš kelis mėnesius. Straipsnyje detalizuojama, kad apie grįžimą galvoja 79 procentai išvykusiųjų lietuvių. Apklausoje dalyvavo 1874 užsienio lietuviai. Tai beveik du tūkstančiai išvykimo istorijų, kurias jungia tas pats ne kartą girdėtas klausimas: „Kada grįši į Lietuvą?“ Skaityti toliau
nostalgija
Dvasių namai
Kartą per metus grįžtu namo. Gerdamos kavą virtuvėje su mama kalbamės apie tuos, kurie per šiuos metus gimė, ir tuos, kurie mirė. Esu tokio amžiaus, kai gimstančiųjų vis dar daugiau nei mirusiųjų, kai kalbos apie mirtį vis dar atrodo pusiau žaidimas, flirtas su mintimi apie baigtinumą. Tokio amžiaus, kai grįžusi namo vis dar jaučiuosi grįžusi į vaikystę. Mamai atrodo, kad man trylika. Kartais taip atrodo ir man. Skaityti toliau
Įsivaizduojami miestai
Kitais metais sukaks dešimtmetis, kai esu išvažiavusi iš Lietuvos, o aš vis dar negaliu tuo patikėti. Vis dar nemoku, o gal negaliu išsikrauti lagaminų, neperku visų trokštamų knygų – jos tokios sunkios kraustantis iš vienų namų į kitus. Vis dar manau, kad esu čia laikinai. Bet jau žinau, kad nė prieš vieną kelionę nesijaudinu taip, kaip ruošdamasi grįžti į Vilnių. Skaityti toliau
Atsargiai, durys užsidaro
Nykstanti Lietuva; išvarytieji; emigravo kone ketvirtadalis Lietuvos. Naujienų portalų antraštės primena siaubo filmų pavadinimus. Visuomet atrodė, kad šie straipsniai – apie kitus, ne mane. Esu pusiau čia, pusiau kitur – išvykusi laikinai. Pasidalijusi. Rašau lietuviškai, todėl jaučiuosi gyvenanti Lietuvoje – per knygas. Bet neseniai, pamačiusi straipsnį apie savo knygą „Tylos istorija“ pažymėtą grotažyme #diasporosprofesionalai, su keista nuostaba supratau, kad tai – apie mane.
Apie nostalgišką, nomadišką ir nebaigtinę tapatybę (II)
Pirmąją dalį skaitykite čia
Šiuolaikinėje visuomenėje, kur susiduria klajojančios ir sėslios tapatybės, tautinio, religinio ir civilizacinio identiteto sąvokos netenka savo įprastų apibrėžimų saugumo. Skaityti toliau
Apie nostalgišką, nomadišką ir nebaigtinę tapatybę
Paskutinis gyventojų surašymas parodė, kad trys milijonai tirpsta ir virsta mitu. Naujoji lietuvių istorija kuriama nebe faktinėje Lietuvos teritorijoje. Besiilgėdami to mito, (pseudo) istorikai kuria naujus – apie amžinąjį sugrįžimą į Sarmatiją ir šlovingą lietuvių tautos praeitį, nusidriekiančią iki Juodosios jūros krantų. Šio mito ilgesys – tos pačios prigimties kaip ir praeities, vaikystės, Prusto prarastojo laiko, tėvynės ilgesys. Skaityti toliau
Akvilina Cicėnaitė 