Tęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia.

Naujoji Zelandija – šalis, kuri retai patenka į žiniasklaidos akiratį. Tik kartkartėmis pasirodo žinutės, kad išsiveržė ilgai neveikęs Naujosios Zelandijos ugnikalnis. Kad Naujosios Zelandijos ūkininkai avis iškeitė į karves. Kad Šiaurinę salą supurtė šešių laipsnių žemės drebėjimas. Kad į Pietinės salos pakrantę atklydo imperatoriškasis pingvinas. Tai – ne pirmųjų puslapių naujienos. Jos pasiklysta galingesnių ir reikšmingesnių šalių naujienų sraute, nustumiamos į paraštes.

Todėl dar didesnę nuostabą kelia paradoksas, kad Naujoji Zelandija taip dažnai įvardinama svajonių šalimi. Didelė tikimybė, kad tai – ir jūsų svajonių šalis, ir kad kada nors gyvenime tikitės čia apsilankyti. Galbūt ją įsimylėjote iš nuotraukų, per ekraną. Kasmet į šalį plūsta milijonai turistų, kurie išleidžia milijardus dolerių. Kasmet atkakliausi pasilaidoja po popierių šūsnimis siekdami įveikti biurokratinę sistemą ir gauti leidimą gyventi bei dirbti Zelandijoje.

(Jie pamiršta, kad svajonės pildosi – tik ne tada ir ne taip, kaip norėtume.)

Devynioliktajame amžiuje keliauti tekdavo kelis mėnesius. Tuomet tai buvo kelionė į vieną pusę. Kas norėtų pabėgti iš rojaus?

Šiuo metu kelionė iš Europos į Naująją Zelandiją užtrunka vidutiniškai apie trisdešimt valandų. Turistams privaloma turėti atgalinį bilietą. Siauruose lėktuvo praėjimuose tarp ekonominės klasės kėdžių jie mankština kojas, o artėjant prie salos nerangiai imasi pildyti imigracijos korteles. „Koks jūsų atvykimo tikslas?“ – „Nusifotografuoti šalia „Weta“ studijos, o nuotrauką patalpinti į Facebook“. Persisvėrę per storą kaimyną, pro lėktuvo iliuminatorius jie stengiasi įžiūrėti artėjančius žemės kontūrus, o mato vien tik besitęsiančią vandens juostą.

Baltieji Naujosios Zelandijos gyventojai, vadinamieji Pakeha, išrado Pietų kryžių, paparčius, tatuiruotes, regbį, kivių pyragą, nesuprantamą anglų kalbos atmainą bei ypatingo tipo nostalgiją, kuri būdinga tik gyvenantiems saloje. Tačiau jie pamiršo išrasti, kas yra patys. Pavadinę šalį visiškai nepoetišku vardu, jie pamiršo jai sugalvoti tapatybę. Tik dabar šalis bando save atrasti – iš naujo.

Gal visi tie svajotojai atvyksta į Naująją Zelandiją suvilioti jos pavadinimo, įtikėję, kad ji suteiks Naują Gyvenimą. Gal suvedžioja pavadinimas, lygiai taip pat kaip Naujasis Jorkas – New York – kur milijonai žmonių skrenda ieškoti ir išrasti savęs.

1994-1995 metais TV ekranuose sukosi agentūros „Saatchi and Saatchi“ sukurtas Naujosios Zelandijos oro linijų kompanijos reklaminis klipas „Paukščiai“ („Birds“). Klipe demonstruojami atvirukus primenantys Naujosios Zelandijos gamtos vaizdai, kaitaliojami su sentimentalių susitikimų ir išsiskyrimų oro uoste fragmentais („paskambink man“, „ir aš tave myliu“). Pabaigoje griaudžiant iškilmingai muzikai kompiuterine grafika sukurti paukščiai išsirikiuoja į oro linijų logotipą.

Tuo tarpu balsas už kadro pasakoja:

„Yra viena tauta, kuri mėgsta skraidyti, ir oro linijos, kurios ją skraidina. Air New Zealand – didžiausių pasaulio keliautojų oro linijos.“ („There is one nation of people that loves to fly, and one airline that flies them. Air New Zealand – the airline of the world‘s greatest travellers.“)

Paradoksalu, tačiau paukštis kivis, kuris virto Naujosios Zelandijos simboliu ir tapo bendriniu žodžiu vietiniams gyventojams pavadinti (dar paradoksaliau – atsidūrė NZ Karališkųjų oro pajėgų logotipe ), neskraido. Jis – ant išnykimo ribos. O bandymas pristatyti tautą kaip „didžiausius pasaulio keliautojus“ – atsiradęs iš poreikio, ne avantiūrizmo. Kaip galima nekeliauti, jei nuo artimiausių žemynų skiria tūkstančiai kilometrų?

Istorikas, rašytojas Michaelas Kingas pastebi, kad dvidešimtojo amžiaus viduryje Naujoji Zelandija buvo tikras geografinis ir istorinis paradoksas. Didžiąją jos gyventojų dalį sudarė europiečių kilmės žmonės. Salos išsidėsčiusios Ramiojo vandenyno teritorijoje. O artimiausi galingi kaimynai buvo azijiečiai. Pastarasis faktas Naujosios Zelandijos politikus šiek tiek gąsdino. Prireikė kelių dešimtmečių suprasti, kad su Azija galima užmegzti abiem pusėms naudingus ryšius. Tam, beje, prireikė taip pat ir nusiimti britiško išskirtinumo karūną.

Šalis visuomet buvo labai izoliuota nuo likusio pasaulio. Todėl erudicija dabar čia matuojama ne tik baigtų universitetų diplomais. Svarbu, kiek laiko praleista svetur, dirbant, studijuojant ar keliaujant.

Tradiciškai zelandiečiai renkasi Didžiąją Britaniją, Australiją, Kanadą. Pasakymas „well-travelled“, tai yra, pamatęs pasaulio, labai dažnai vartojamas kaip kokybės ženklas. Juo apibūdinama visapusiškai įdomi, atvira pasauliui asmenybė. Keliauti – tai ištrūkti iš gaivaus ir kartu troškaus salos oro. Magiškas žodžių junginys „užjūrio patirtis“ („overseas experience“) – pastanga įveikti atskirtumą. Pasijusti pasaulio centre. Pačiam tapti centru, o ne periferija. Ne žmogumi iš salos, kuri daugeliui yra tik svajonė.

Tiesa, yra ir visiškų priešingybių. Tai zelandiečiai, kurie, gimę ir visą gyvenimą nugyvenę Šiaurinėje saloje, niekada nebuvo nuvykę į pietinę.

Džimas dar negalėjo pasigirti savo „užjūrio patirtimi“. To šiek tiek gėdijosi. Jo mergina dirbo ministerijoje ir uždirbo daugiau už jį. Jei to ir gėdijosi, niekada neparodė. (Zelandijoje moterys, o ne vyrai dėvi kelnes.) Džimas rašė disertaciją ir viename miesto biure tvarkė sąskaitas. Kelios valandos darbo per savaitę padėjo susimokėti nuomą. Vieną dieną, svajojo jis, vieną dieną jis taps profesoriumi. O kol kas Džimas kasdien vilkėdavo tą patį nenusakomos spalvos skylėtą megztinį, kurį vadino savo uniforma, ir išblukusius nuo skalbimo džinsus.

Džimas dar turėjo laiko. Jam buvo tik trisdešimt ketveri.