Tęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia.

Mes niekada nesužinosime, kaip jautėsi laivo „Tory“ keleiviai, 1839 metų rugsėjį po alinančios kelionės pagaliau išvydę pažadėtąją žemę. Ant šio kranto pirmieji kolonizatoriai surentė savo namus, savo naujosios sostinės pamatus.

Prastesnės vietos sostinei jie negalėjo pasirinkti.

Vėjai, atsiaučiantys nuo Kuko sąsiaurio, miestui padovanojo Vėjuotojo Velingtono vardą. Tuo gali įsitikinti tiek sostinės gyventojai, tiek svečiai, įskaitant ir tą pagyvenusią moteriškę, kurią vieną gražią dieną beeinant Boulcott gatve per perėją įsisukęs vėjas pakėlė, nunešė kelis metrus ir pavargęs sviedė ant žemės. Moteriškė atsipirko kojos lūžiu ir vėliau turėjo ką papasakoti anūkams.

Maža to, sostinė įkurta tarp dviejų tektoninių plokščių, vienoje seismiškai aktyviausių zonų. Atvirai kalbant, toji lūžio linija keliauja per patį miesto centrą. Tuo gyventojai galėjo įsitikinti 2013 metais, kuomet miestą vienas po kito purtė žemės drebėjimai ir kai keliautojai būriais bėgo iš  Vėjuotosios Sostinės.

Prastesnio pavadinimo kolonizatoriai taip pat negalėjo pasirinkti. Būsimą trečiąjį pagal dydį šalies miestą jie pavadino Velingtonu. Taip tolimiausioje Britanijos kolonijoje buvo įamžintas britų armijos vado, pirmojo Velingtono kunigaikščio Arthuro Wellesley vardas. Kuo jis taip nusipelnė – neaišku. Žemėlapyje nebeliko vietos maoriškajam vietovės pavadinimui „Te Upoko o te Ika a Maui“, arba „Maui žuvies galva“. Maui žuvis – taip maoriai vadina visą Šiaurinę salą.

Jei Naujoji Zelandija būtų išlikusi Aotearoa, o jos sostinė būtų išlaikiusi Žuvies galvos pavadinimą, galbūt ir visa šalies istorija būtų susiklosčiusi visiškai kitaip. Galbūt Zelandija dabar valdytų pasaulį iš savo išdidžios tolybės. Gal išgarsėtų visame pasaulyje ne tik kaip svajonių šalis. Tačiau apskritai kolonizatoriai neturėjo gero skonio vardams. Pavyzdžiui, kiek vėliau, 1865 metais, tais pačiais, kai Velingtonas bus paskelbtas Naujosios Zelandijos sostine, Karališkoji geografijos taryba Džomolungmai, kurios vardas tibetietiškai reiškia „Visatos motina“, suteiks Everesto pavadinimą – sero Džordžo Everesto, vieno pirmųjų kalno tyrinėtojų, garbei. Nuo to laiko kalnas daugiausia žinomas britišku vardu.

Su Žuvies galva susijusi ir kita istorija – sostinės planavimo. Viena miesto legendų byloja, kad Velingtono planas buvo sukurtas tolimo Londono kabinetuose. Nubraižytas britų rūgščiomis veido išraiškomis, nėsyk nebuvusių Zelandijoje ir juolab nenutuokiančių apie vietovės ypatumus. Atvežus planą į Velingtoną, nebuvo kur dingti – perbraižyti naujai sukurtos miesto geografijos niekas nenorėjo. Todėl ir atsirado keisčiausių gatvių, vedančių į niekur, slaptų pėsčiųjų takelių, siaurų laiptelių per kalvas. O šiose miesto planuotojų nubraižytose gatvėse gimė istorijos – linksmos, liūdnos, pamišusios ir nuobodžios.