Kaip Aotearoa virto Naująja Zelandija

AotearoaTęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia.

Aotearoa – maoriškas Naujosios Zelandijos pavadinimas, išvertus reiškiantis „ilgo balto debesies šalis“. Aotearoa buvo poezija. Pasakų šalis. Dabar tokios poezijos sukurti neįmanoma. Tai buvo aukso amžius, kaip kartais tikina istorikai. Jie pamiršta, kad aukso amžius visuomet būna tik praeityje, o praeitis dažniausiai piešiama gražesnėmis, nei nusipelno, spalvomis.

O tuomet, kaip paprastai būna, pasirodė baltieji. Atplaukė laivais ir atrado salą iš naujo, pavadindami visai nepoetiškai – Nova Zeelandia, Naująja Zelandija. Keliautojas Abelis Tasmanas inkarą nuleido 1642 metais. Maoriai nudobė keturis jo komandos narius. Daugiau nei šimtą metų buvo ramu. Po to,1769 metais, pasirodė kapitonas Džeimsas Kukas. Vėliau jis į Zelandiją atplukdys pirmąsias avis.

Devynioliktajame amžiuje pasipylė britai. Priplėkusiais laivais jie keliavo į savo pažadėtąją Naująją Žemę.

Vieni tų britų buvo Džimo proproseneliai.

– O jie buvo kilmingi? – klausiu.

Džimas numykia kažką nesuprantamo.

Devynioliktajame amžiuje Naujoji Zelandija tapo Didžiosios Britanijos kolonija. Ironizuojama, kad tuomet Zelandija pagarsėjo kaip britų ferma. Ji imta vaizduoti kaip savotiška Arkadija: svajonės išsipildymas, pasakų šalis, į kurią patekti – tolygu ištraukti laimingą loterijos bilietą.

Dabar turistai skundžiasi, kad nuo keliolikos valandų skrydžio jiems nutirpsta galūnės ir sopa sėdimoji. O tuomet į salas laivais buvo plaukiama ištisus mėnesius. Be atgalinio bilieto.

Vienas laivo „Mary Anne“, išplaukusio iš Londono 1859 m. balandžio 29 dieną, keleivių prisimena:

„Paskutinį vakarą prieš laivui išplaukiant iš Londono, palikę savo bagažą laive ir paruošę kajutes, palydėjome tėvą, motiną ir brolį į Eustono stotį, kur turėjome su jais atsisveikinti. Iki tol buvau geros nuotaikos, tačiau ant traukinio platformos, kelios minutės prieš pat pajudant traukiniui, mano brangioji motina palūžo, ašaros riedėjo tėvo skruostais. Kuo mažiau bus pasakyta apie tokius atsisveikinimus, tuo geriau; greitai viskas buvo baigta, traukinys pajudėjo. Tai buvo paskutinis kartas, kai mačiau savo brangųjį tėvą.“

„Mary Anne“ svėrė septynis šimtus tonų. Jame grūdosi keturi šimtai vyrų, moterų ir vaikų gyvenimų, tiek pat ir jų atsisveikinimų. Migrantų istorijos – jos panašios visame pasaulyje ir visais laikais. Kuo mažiau bus pasakyta apie atsisveikinimus, tuo geriau.

Kas galėjo ryžtis pažįstamą kasdienybę iškeisti į niekam nežinomą salą kitame pasaulio gale? Tie patys smalsuoliai, kurie manė, jog žolė kitoje vandenyno pusėje žalesnė. Avantiūristai, nuotykių ieškotojai ir nevykėliai. Tie, kuriems nebėra ko prarasti. Ieškantys turtų ir laimės, o gal prasmės, kas juos ten žino. Kupini naujo gyvenimo vilčių, suvilioti pieno upių ir sausainių krantų. Didžiulėse medinėse dėžėse ir apsilaupiusiuose lagaminuose jie atsivežė britišką kultūrą. Kalbą, papročius ir įpročius, maistą, kultūrą bei porcelianines damų figūrėles, kurios ir dabar pardavinėjamos sekmadieniniuose miestelių turgeliuose.

Su savimi išvykusieji atsivežė savo buvusius namus. Tačiau to buvo negana. Britiškos tapatybės nepakako norint prigyti svetimoje žemėje. Su šia žeme reikėjo susisieti tiek ekonomiškai, tiek ir emociškai bei dvasiškai. Su nauja tėvyne jie nebuvo susiję kraujo ryšiais. Juk juos siejo tik žemė, kurią turėjo nusipirkę. Atvykėliai turėjo iš naujo save susikurti. Apsibrėžti savo tapatybę. Paaiškinti save – sau ir kitiems.

Tačiau pirmieji atvykėliai dėl to nesuko galvos. O kodėl būtų turėję? Jei jie plyno lauko viduryje būtų ėmę klausti: „Kas aš esu?“, iš bado būtų pastipusios jų avys. Vis dėlto pirmajai kartai teko sunkiausias iššūkis. Ne tik išlikti svetimoje žemėje, bet ir išgyventi nostalgiją, padalinti save tarp dviejų salų – Didžiosios Britanijos ir Naujosios Zelandijos.

Tuokart Zelandija pralaimėjo. Ateinančioms kartoms pirmieji emigrantai skiepijo Britanijos kaip tikrųjų namų idėją. Šaliai reprezentuoti buvo renkamasi britiškus simbolius. Laimei ar nelaimei, jie neprigijo. Knygoje „Išrandant Naująją Zelandiją“ („Inventing New Zealand“) Claudia Bell prisimena, kaip dar praeitame amžiuje mokykloje buvo dėstoma vien Didžiosios Britanijos istorija. Monarchija vaizduojama kaip natūrali, istoriškai susiklosčiusi šalies valdymo forma. Vaikai buvo auklėjami mintimi, kad gyvenimas saloje – geriausias iš visų įmanomų. Jie esą turėtų būti už tai be galo dėkingi. Tuo tarpu vargšai užjūrio vaikai neva badauja. Zelandijos naujakurių vaikai užaugo kultūrinėje Britanijos aplinkoje, kurioje tai, kas britiška, buvo pažymėta kokybės ženklu.

„Žmonės, kurie niekad nebuvo išvykę kitur, nuolat kartojo, kad tai geriausia šalis pasaulyje. Mes jais tikėjome“, – sako Claudia Bell.

Dvidešimt pirmajame amžiuje vis dar galima sutikti žmonių, manančių, kad Naujoji Zelandija – geriausia šalis pasaulyje. Dauguma jų niekada čia nebuvo atvykę.

nz tekstas 2

Kategorijos:Apie gyvenimą svetur

Žymos:, , , , , , ,

1 reply

Trackbacks

  1. Kodėl kiviai (ne)moka skraidyti? | Akvilina Cicėnaitė

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s