Moterų pensionas

boarding house

Tęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia.

– O tu ar gauni pašalpą? – klausia smulkutė nenusakomo amžiaus moteris, vilkinti gerokai per didelį apsiaustą. Su juo atrodo kaip Coliukė, ką tik iškrausčiusi mamos spintą. Masyvus gobtuvas dengia jos galvą ir meta šešėlį ant tamsių paakių. Nelaukdama atsakymo, pradeda pasakoti savo istoriją. Toje istorijoje laiko ir erdvės kategorijos išnyksta. Įvykiai išsidėstę ne chronologine tvarka. Toje istorijoje ji dar jauna, graži ir įsimylėjusi. Kažkada, prieš dešimt, o gal prieš šimtą penkiasdešimt metų, Coliukė mylėjo vyrą, o šis ja naudojosi. Apvogė, sumušė ir išmetė plėšriems paukščiams. Nuo to, ji tikina, viskas ir prasidėjo. Nuo to prasidėjo Coliukės kelias į gatvę.

– Vyrai. Ką jie padarė su mumis, – sako Coliukė. – Ši sistema yra pražūtinga. Netinkama moterims. Monogamija pasmerkia moteris būti nelaimingas. Ko galima tikėtis, jei vyras yra priverstas visą gyvenimą nugyventi su viena moterimi?

Nenuleisdama didelių akių, Coliukė ima pasakoti apie kažkokius nepažįstamus vyrus, kuriuos ji neseniai sutiko ir kurie ją apiplėšė, sumušė ir paliko gatvėje mirti. Ji patyrė sunkią smegenų traumą, bet išgyveno. Tai tikra tiesa, tikina Coliukė. Ji skuba kalbėti, lyg ką tik būtų paleista iš vienutės, kurioje praleido septynerius metus. tada lyg atsitiktinai pro šalį praeina Merė, ir Coliukė pagaliau atsisveikina.

– Važiuok į Australiją, – sako ji man tarpduryje. Gudriai mirkteli. – Ši sala – niekam tikusi. Netinkama moterims. Kodėl čia gyveni? Visi nori iš čia išvykti. Važiuok į Australiją.

Ji pamojuoja ir nutolsta nešdamasi apiplyšusį krepšį, kuriame – visi jos turimi daiktai.

– Taigi, susipažinai su Siuzana, – atsidususi konstatuoja Merė. – Kiekvienam žmogui ji pasakoja vis kitas istorijas, ir visos jos išgalvotos.

– Kaip ji čia atsidūrė?

– Ji benamė. Sukūrė istoriją, kad ją apiplėšė važiuojant į oro uostą. Atėmė lagaminą ir lėktuvo bilietą. Esą dabar ji neturi nei pinigų, nei kur eiti. Žinoma, tai netiesa. Praeitą naktį ji miegojo nenusivilkusi drabužių, savo krepšį pasidėjusi po galva. Taip elgiasi žmonės, kurie jau seniai gyvena gatvėje.

Merė patyli.

– Ji atėjo čia tik vienai nakčiai. Bet manau, kad dar grįš.

Merė – socialinė darbuotoja. Prieš keturis mėnesius ji pradėjo vadovauti moterų pensionui Velingtone. Čia ji atsakinga už viską – ir keičia elektros lemputes, ir atstovauja pensionui bendruomenės susirinkimuose, ir yra kviečiama skaityti pranešimus labdaros organizacijų susirinkimuose.

Šis pensionas – vienintelė tokio tipo įstaiga visoje šalyje. Jį valdo miesto taryba. Naujajai Zelandijai minint šimtmetį nuo datos, kai šalies moterys išsikovojo teisę balsuoti, šventės proga atsirado finansų tokiam centrui įsteigti. Ambicingai planuota įsteigti pensionus kiekviename šalies mieste, tačiau pirmasis Velingtone tapo ir paskutiniu. Naujiems moterų namams nebeužteko lėšų, nors Oklende toks pensionas būtų dar reikalingesnis, turint omenyje kur kas didesnę etninę įvairovę ir aukštesnį nusikalstamumo lygį.

Aplinkybės, dėl kurių moterys atsiduria šiame pensione, skirtingos, kaip skirtingos yra ir pačios moterys. Tačiau priežastys – socialinės, ne asmeninės. Patiriančios smurtą šeimoje moterys kreipiasi į kitą įstaigą – moterų prieglaudą. O čia gyvena moterys, neseniai išleistos iš ligoninės ir neturinčios kur eiti. Gyvena tos, kurios dar nepasiruošusios integruotis į visuomenę. Galbūt joms reikia reguliariai lankytis pas gydytojus, ir mažame provincijos miestelyje tai neįmanoma. Galbūt jos gydosi ar gydėsi nuo ligų, psichikos sutrikimų, priklausomybių. Galbūt joms reikia ramios ir saugios aplinkos. Tai nereiškia, kad kitiems aplinka būna rami, tačiau, kaip sako Merė, nuo kažko reikia pradėti. Galbūt tai moterys, kurios padarė nusikaltimus ir dabar čia laukia nuosprendžio, o gal jos – neseniai išleistos iš kalėjimo. Galbūt tai moterys, kurios neteko namų metų pradžioje Kraistčerčo miestą nusiaubusio žemės drebėjimo metu. Tačiau labiausiai tikėtina, kad tai – moterys, kurios tiesiog daugiau neturi kur eiti.

Moterų pensionas įrengtas buvusioje privačioje vaikų ligoninėje. Dėl to jame – ilgi koridoriai, maži kambarėliai, gausybė vonios kambarių, didžiulė virtuvė ir jokiomis valymo priemonėmis neišnaikinamas ligoninės kvapas.

Čia gyvena septyniolika moterų, kurių amžius svyruoja nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimt penkerių. Vidutinis jų amžius – apie trisdešimt penkerius metus.

„Tu dar pasigailėsi, kad sutikai mane, prakeiktas kalės vaike, tu prakeiksi tą dieną, kai mes susipažinome, aš sugriausiu tavo gyvenimą, prisiekiu“, – rėkia Laura į telefono ragelį. Su buvusiu vyru ją sieja nebe laimingos ateities pažadai, o teismai dėl vaiko globos. Šviesiaplaukė sulysusi trisdešimt trejų metų Laura – bent jau kol kas – negali gyventi su savo vaiku, ir ne tik dėl to, kad pensione moterys su vaikais nepriimamos. Tačiau šeštadienį jos sūnaus gimtadienis, ir nuo pat ryto Laura sukasi virtuvėje, kepa pyragus ir sausainius, o kitos pensiono gyventojos puošia svetainę balionais.

Tų metų žiemą Velingtone tris dienas snigo. Tai itin retas reiškinys šioje šalies dalyje, pasitaikantis vos kartą per keliasdešimt metų. Dauguma moterų neturėjo jokių šiltų drabužių, todėl Merė nukeliavo į dėvėtų drabužių parduotuvę ir nupirko joms striukių.

Tik mažoji dalis jų dirba. Kelios dirba pusę dienos – jos pardavėjos, valytojos. Darbo paieškas dar labiau apsunkina anksčiau padaryti nusikaltimai. Sunku ir tuo atveju, jei moterys turi reikiamą kvalifikaciją, tačiau neturi jokios darbo patirties. Neretai jos tiesiog praranda viltį ir savo gyvenimą apriboja pensiono sienomis, kasdien tenueidamos iki vietinės krautuvėlės cigarečių. Socialinė pašalpa joms – tai gyvenimas ties skurdo riba. Pašalpos dydis nesikeitė daugelį metų, o pragyvenimas vis labiau brangsta.

Pensione moterys gali gyventi šešis mėnesius. Per tą laiką jos turi sugalvoti, ką daryti. Kai kurios išeina, porą mėnesių prasibasto nakvodamos ant sofos tai pas vienus, tai pas kitus, ir tada vėl sugrįžta ten, iš kur neseniai išėjo.

Merė atsidūsta.

– Man šešiasdešimt penkeri, – sako ji. – Mačiau ir gerų, ir blogų dienų. Dabar Naujojoje Zelandijoje – ne patys geriausi laikai. Žinoma, gali mane vadinti sena kvaiša, kuri gyvena senų gerų dienų prisiminimais. Bet dabar viskas tiesiog kitaip. Mums sukakdavo aštuoniolika, ir mes palikdavome tėvų namus. Keliavome į pasaulį, gyvenome apleistuose butuose, rengėme vakarėlius ir dėvėjome juokingus drabužius. Šitos dabarties jaunos moterys… jos neturi kur eiti, jų gyvenimas pilkas, jos neturi supratimo, kaip gyvena kiti žmonės, kaip apskritai galima gyventi. Tai itin ryšku provincijos vietovėse. Praraja tarp turčių ir skurdžių vis labiau didėja.

– Taip, jie šią šalį vadino ir vis dar tebevadina pieno ir medaus žeme, „the land of milk and honey“. Taip, čia apstu pieno, ir jis vadinamas „Frontera“, ir eksportuojamas į užsienį. Taip, šalyje keturiasdešimt milijonų avių, bet kai kurie žmonės negali sau leisti nusipirkti sviesto. Tai absurdas. Tušti pieno ir medaus upių pažadai.

Nors baltosios moterys, Pakeha, sudaro pensiono gyventojų daugumą, maorių kilmės moterų padėtis, palyginti su jų, yra kur kas prastesnė. Nepaisant pastarųjų metų pastangų, maorių situacija išlieka labai problemiška, ir to priežastys daugialypės. Tai ir prarastos maorių žemės – tas praradimo jausmas perduodamas iš kartos į kartą, o kartu su juo – nusivylimas ir nuoskauda. Netekus žemės, kuri tave maitino ir apibrėžė tavo statusą, pasijunti niekieno. Tai ir svetimas gyvenimo būdas – maoriai gyvena kolektyvizuotoje sistemoje, o Naujojoje Zelandijoje dominuojantis britų Viktorijos visuomenės modelis reiškia, kad kiekvienas kovoja tiktai už save. Maoriai mokomi anglų mokyklose. Jie mokosi dalykų, kurie jiems visiškai svetimi ir neįdomūs, pasaulis demonstruojamas iš angliško požiūrio taško. Savo neadekvatumo jausmas lemia svetimumą pačiai visuomenei. To pasekmės – ir didesnis nusikaltimų skaičius, ir skurdas. Pensione gyvena moteris, kuri tik sulaukusi dvylikos metų pirmą kartą išgirdo kalbant angliškai. Ją atokiame kaime užaugino seneliai, kalbėję vien maoriškai.

Siuzana taip ir negrįžo į pensioną. Kartais man pasirodo, kad tarp merginų klegesio centrinėse miesto gatvėse pamatau jos siluetą – pasiklydusio nykštuko išaugtiniu apsiaustu, pametusio skrydžio bilietą.

Naujosios Zelandijos moterys pelnytai didžiuojasi, kad gali nebežiūrėti į vyrus kaip į gelbėtojus, kurie ateis ir ištrauks jas iš jų pačių gyvenimo. Jos užgrūdintos salos vėjų, laisvės ir atsakomybės, kurią ta laisvė suteikia. Kartais toji laisvė įgauna kraštutinius atspalvius, kuriuos galima stebėti vėlyvais savaitgalio vakarais Courtenay gatvėje. Tada vyresnės kartos moterys, tokios kaip Merė, purtydamos galvą skeptiškai sako, kad tai nėra toji laisvė, dėl kurios jos taip ilgai kovojo.

Kategorijos:Apie gyvenimą svetur

Žymos:, , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s