Džiaugiuosi galėdama pristatyti savo penktąją knygą, kuri pateko į leidyklos „Alma littera“ 2014 m. skelbto pirmojo Lietuvoje paauglių ir jaunimo literatūros konkurso finalą.

…Tais metais visi tik ir kalba apie permainas. Net geriausia Beatričės draugė Margarita grįžta iš Amerikos neįtikėtinai pasikeitusi. Tik Beatričės gyvenime nenusimato nieko įdomaus. Tėvai be perstojo riejasi, močiutė su kaimyne ginčijasi, kuri mirs pirma, o mažesnioji sesutė nė per žingsnį neatstodama sekioja iš paskos. Bet juk kas nors vis tiek turi įvykti! Ir vieną dieną klasėje pasirodo naujokas Oskaras…

Tai pasakojimas apie dvi seseris, du brolius, jų draugus ir skirtingus jų likimus. Apie Vilnių, paukščius, pirmąją meilę ir pirmuosius nepriklausomybės metus. Apie dideles permainas. Ir Niujorko respubliką, apie kurią žino tik Beatričė su Oskaru.

Ištrauka iš knygos „Niujorko respublika“

Beatričė buvo tikra, kad po pamokų eis pas Margaritą. Slapčia svajojo pas ją persikelti visam laikui. Ten niekas nei raugino, nei troškino kopūstų. Ten būdavo arbatos su pienu, sausainių ir džiovintų obuolių. Margaritos mama dažniausiai būdavo išvykusi į komandiruotes. Tėvas jau seniai miręs. Jos išeidavo į balkoną ir iš aukštai stebėdavo jų miegamąjį rajoną, o iš paskos įsisprausdavo storulė Liza.

Bet šiandien Margarita pareiškė, kad turi susitikimą. Beatričė kažkodėl neišdrįso paklausti, kas tai per susitikimas. Gal ji tiesiog ėjo pas gydytoją. Galbūt lankė nesuskaičiuojamą daugybę savo tetų. ( Jos mama turėjo keturias seseris.) Vis tiek Margarita buvo tik jos. Beatričė nenorėjo jos su kuo nors dalytis. O gal ji susitinka su Oskaru? Juodu vis persimesdavo keliais žodžiais per pertraukas, ir Margarita, užvertusi galvą, skambiai kvatodavosi. Beatričė su Oskaru kalbėtis kažkodėl drovėjosi. Keista, juk drąsos jai paprastai niekad nestigdavo. Tik Sandra nieko nesidrovėjo, prisiminė Beatričė. Ji jau paprašė Oskaro, kad tas padėtų su anglų kalbos namų darbais. Pasirodo, Oskaras geriausiai už visus mokėjo angliškai.

O dabar dar ta Katažyna. „Stichinė nelaimė ateina“, – išgirdęs kaimynės skambutį į duris atsidusdavo tėtis. Pasiėmęs butelį alaus ir pakelį „Primos“ smukdavo į balkoną. Beatričė nesuprato, ar tėtis slėpdavosi nuo Katažynos postringavimų apie politiką, ar nuo nesibaigiančių kalbų apie mirtį. Kartais ji nei iš šio, nei iš to imdavo kaltinti tėtį. „Tu ir į tave panašūs kalti, kad liaudis badauja, – dejuodavo ji. – Tu ir tavo nepriklausoma Respublika! Ojėzaumarija…“ Kaimynė nebuvo teisi. Jie nebadavo. Nebadavo ir pati Katažyna. Ji visuomet turėdavo grikių kruopų ir varškės, tik kartais ateidavo pasiskolinti kiaušinio.

Katažyna tikrai neteisi, pagalvojo Beatričė. Ji tik mėgdavo šnekėti, dejuoti ir skųstis, ko gi daugiau tikėtis iš Corvus corax, na, paprastojo kranklio. (Juk krankliai moka aimanuoti visai kaip žmonės.) Reikalai po nepriklausomybės blogesni netapo. Tiesa, šiemet visi tekalbėjo apie moratoriumą ir blokadą. Pirmojo žodžio Beatričė ligi šiol dorai nesuprato. Bet jis skambėjo grėsmingai ir neatšaukiamai, kaip mirtis. Blokada buvo pakankamai aiški. Gatvėse perpus sumažėjo automobilių, nes degalai buvo normuojami. Beatričė tai puikiai žinojo, mat jie nebeturėjo degalų savo automobiliui. Tėvų pasididžiavimas, tamsiai vyšninės spalvos žiguliukas, stovėjo kieme apterštas begėdžių Columba livia. Spintelėje išsirikiavo dvidešimt skardinių sutirštinto pieno, kurį mama užmatė atokesnėje parduotuvėje ir nušlavė nuo lentynos. Kartu pačiupo ir dešimt maišelių avižinių kruopų. Bet juk niekas nebadavo! Parduotuvėje gaudavai pieno, grietinės, sviesto, o pastovėjęs eilėje – ir didžiulių dar krosnimi kvepiančių juodos duonos kepalų stora pluta. Dar yra konservuotų burokėlių skardinėmis ir gruziniškos arbatos dėžutėmis. Netgi saldainių, kartais net kelių rūšių, o Beatričei labiausiai patikdavo irisiniai. Ir dar parduotuvėse stovi gazuoto vandens automatai, tik stiklinių vis nebūna.

Niekas nebadavo, papurtė galvą Beatričė. Tik tėtis per blokadą neteko darbo. Bet jis ir šiaip nevykėlis, kartodavo mama, jį anksčiau ar vėliau už girtuoklystę būtų išmetę iš darbo. Vėliau blokada baigėsi, bet mama spintelėse vis dar kaupė cukrų ir sutirštintą pieną. Dabar ji suko galvą, iš kur Kalėdoms gauti mandarinų. Prisiminusi jų skonį Beatričė nugurgė seilę.

Iš gretimo kambario pasigirdo balsai. Beatričė pagarsino muziką. Tačiau Katažynos balsas vis tiek puikiai girdėjosi. Baba juk buvo apykurtė. Kamilė klestelėjo šalia sesės ant sofos. Beatričė dėbtelėjo susierzinusi. Tik jos čia betrūko. Šiuose namuose niekur negalima pasislėpti.

– Žinai, Petrauskų Antanas! – suriko Katažyna.

– O ką jis padarė, tas Petrauskų Antanas? – pasidomėjo baba.

– Ką padarė, ką padarė… Numirė! – vėl riktelėjo kaimynė.

– O dievulėliau, – sumurmėjo baba ir, Beatričė buvo tikra, persižegnojo.

– Ojėzaumarija, – pritarė Katažyna. – Pasikorė! Rado jį kambary pasikabinusį ant lempos, visą mėlyną, iškištu liežuviu! Kaput.

Kamilė užsikišo ausis ir pasislinko arčiau sesės. Katažyna dabar rėkė taip, kad būtų iš numirusių prikėlusi patį Petrauskų Antaną.

– Nekreipk tu į ją dėmesio, – niuktelėjo Kamilei Beatričė. Kadangi baba savo nuomonės apie politiką nereiškė, susitikusios jos kalbėdavosi tik apie mirtį. Beatričė su Kamile iškart trimis kalbomis klausydavosi apie įvairius mirimo būdus. Štai, pavyzdžiui, galima mirti akimirksniu. Šiai kategorijai priklauso netyčinės, atsitiktinės, prievartinės mirtys. Beatričė bent kelis kartus yra girdėjusi, kaip vienas Katažynos vaikystės draugas pasikorė, o antras nulėkė nuo skardžio nusipirktu nauju moskvičiumi. Dar galima mirti lėtai ir kankinamai. Katažynos vyras nusigalavo nuo vėžio, jo agonija truko ištisus mėnesius. Baba su kaimyne svajodavo apie lengvą mirtį. Jos buvo tiesiog apsėstos lengva mirtimi.

Kamilė apsikabino rankomis kelius. Bailiukė ta mažė. Tikra pelėdžiukė. Žvirblinė pelėda. Jos akys didelės, baugščios ir smalsios. Ir ji amžinai kišasi ne į savo reikalus. Sekioja jai iš paskos. Dėl viso pikto savo Raudonąją knygą Beatričė slėpdavo patikimoje vietoje po rašomuoju stalu. Beatričė dar labiau pagarsino muziką, kad užgožtų Katažynos riksmą, ir Kamilė, pakėlusi galvą, dėkinga jai nusišypsojo.

Pradėjusi galvoti apie mirtį Beatričė visuomet prisimindavo Aliošą iš trečio aukšto. Jis ėjo į rusų mokyklą už Margaritos daugiaaukščio, todėl pastaraisiais metais jį vis rečiau matydavo. Anksčiau ilgomis dulkinomis vasaromis jie iki sutemų žaisdavo kieme, gainiodavo kamuolį ir braižydavo strėlytes, kad vieni kitus rastų. Kartą, prisiskaitę Astridos Lindgren knygų, užsimanė žaisti Rožių karus. Bet netrukus persigalvojo ir vietoj to nutarė žaisti rusų ir lietuvių karus. „Jūs būsit rusai, o mes lietuviai“, – tada leptelėjo Beatričė. „Aš ir taip rusas“, – įsižeidė Alioša. O be to, rusai su lietuviais negalėjo kariauti tarpusavyje. Ne tuomet. Anuomet jie buvo broliai. Galiausiai jų grupelė nusprendė ieškoti lobių ir visą ilgą vasaros sekmadienį vaikėsi vienas kitą po pirmų aukštų balkonais, kur buvo galima aptikti visokio gėrio – kad ir seniai, gal prieš penkerius metus, numestą aprūdijusį arbatinį.

O tada praeitą vasarą mirė Aliošos motina. Jo tėtis buvo čigonas. Niekas nežinojo, nei kas jis, nei kur gyvena. Čigonai niekur negyveno, manė Beatričė. Jie tik savaitgaliais šmirinėdavo Dzeržinskio turguje. Beatričė jų bijodavo, tik niekam nebūtų to prisipažinusi. Ji bijojo eiti ir pas Aliošą, bet tėvai ruošėsi, tad ją taip pat privertė. Visi jie Aliošos mamą nedaug tepažinojo. Ji buvo nešneki tamsiaplaukė visuomet tvirtai sučiauptomis lūpomis. Tik kažkada buvo atėjusi pas Beatričės mamą pasiskolinti druskos – visai netikėtai – ir prapliupo verkti. Beatričės mama užsidarė su ja virtuvėje ir ilgai kalbėjosi. Gal tada jos ir šnekėjosi apie mirtį, pagalvojo Beatričė. Juk mama buvo medicinos sesuo, o jos apie mirtį žino daugiau negu bet kas kitas, išskyrus daktarus.

Alioša gyveno tokiame pat bute kaip ir Beatričė. Pro praviras duris sklido vystančių chrizantemų kvapas. Tėvai ir baba užėjo, o Beatričė su Kamile, Viktorija ir Petrute liko neryžtingai mindžikuoti tarpduryje. Jos norėjo pamatyti Aliošą, bet visai netroško eiti į vidų – o jei išvys lavoną? Iš buto pasigirdo rauda, tada baba ėmė balsu sakyti maldą, jai atitarė Katažyna. Laimei, netrukus pasirodė pats Alioša. Jis atrodė kaip visuomet, tik buvo apvilktas naujais nepriekaištingai išlygintais juodais marškiniais.

– Norit užeiti pažiūrėti? – paklausė Alioša.

– Ne, – atsakė jos vienu balsu ir atsitraukė atatupstos, – mes tik atėjom pažiūrėti, kaip tu laikaisi.

– Aš gerai, – numykė jis ir pasileido laiptais į apačią. Mergaitės nusekė jam iš paskos.

– O tu neverki? – paklausė Beatričė visiems sutūpus ant suoliuko prie laiptinės.

– Aš jau paverkiau.

Beatričė su Petrute nutilo. Kamilė išplėtė akis. Viktorija pasmalsavo:

– O kur dabar gyvensi?

– Čia, – atsakė Alioša, – su močiute.

Niekas nebuvo matęs Aliošos močiutės. Prieš trylika metų ji atsižadėjo dukros, mat ši susidėjo su čigonu ir netgi drįso susilaukti nuo jo nesantuokinio kūdikio.

– O jinai gera? – susirūpino Beatričė.

Alioša gūžtelėjo pečiais.

– Einam pažaisti?

Artinosi laikai, kai jie bus per dideli žaisti. Beatričei su Margarita vedžiojant šunį aplinkinių kiemų vaikėzai švilpaudavo joms iš paskos, o jos išdidžiai nekreipdavo dėmesio. Margaritą buvo įsimylėję visi, užtat ji nieko nemylėjo. Beatričė buvo įsimylėjusi vieną vienintelį vaikiną, kurio net vardo nežinojo. Todėl jį pakrikštijo Maksu. Tas vardas paslaptingas – skambėjo užsienietiškai. Makso garbanos buvo šviesios, akys žydros, pečiai platūs, kaip ir pridera solidžiam dešimtokui. Apie slaptą Beatričės meilę niekas nežinojo, išskyrus Raudonąją knygą. Tai buvo tikra meilė – pati tikriausia, iki pat mirties, lėtos ar greitos. Net Margaritai apie ją nepasakojo. Beatričė įtarė, kad Maksas turi panelę, bet stengėsi apie tai negalvoti. Valgykloje jis dažniausiai sėdėdavo su ta devintoke garbane. Vakarais Beatričė užsidarydavo vonioje ir mamos suktukais garbanodavosi šviesius plaukus.

Galbūt juodu galėtų draugauti, kai abu baigs mokyklą.

Katažyna seniai išėjo namo. Kamilė užmigo net neišsilanksčiusi fotelio, susirietusi kaip kačiukas. Šalimais lovoje knarkė baba, pavargusi nuo kalbų apie mirtį. O virtuvėje riejosi nežinia kada parėję tėvai, manydami, kad niekas jų negirdi. Iš tikro, žinojo Beatričė, jų rietenas girdėdavo pusė kiemo.

– …aš tau sakiau tik parnešti bulvių vakarienei, prakeiktų bulvių, o tu net to nesugebėjai, – monotoniškai dudeno mama. – Tinginys tu ir alkoholikas, ir ko aš išvis varginausi?

– Aš ne alkoholikas, aš girtuoklis, – atrėžė tėtis.

Jis visuomet taip atsakydavo. Jo akimis žiūrint, tai skyrėsi. Beatričei taip neatrodė. Alkoholikas skambėjo kažkaip… moksliškiau. O girtuoklis buvo paprasčiausias girtuoklis domesticus, jų apsčiai būriuodavosi Dzeržinskio turgaus pavartėse.

Betgi tėtis nebuvo vienas iš tų dvokiančių senių mėlynomis nosimis. Jis buvo girtuoklis iš pašaukimo, kartais sakydavo mama. „Bet aš juk tau netrukdau gyventi“, – įsižeidęs atkirsdavo jis. Gal tai ir buvo tiesa. Jis niekam netrukdė. Buvo tarsi fikusas svetainės kampe, kurį tereikia reguliariai laistyti. Į alkoholį tėtis žvelgdavo netgi, sakytume, kūrybiškai. Rinko alaus butelių kamštelius ir kūrė paveikslus: Lietuvos žemėlapį Beatričei ir liūdnus drugius Kamilei. Liūdnais drugiais pavargusiomis akimis buvo nuklijuota pusė miegamojo sienos.

Beatričei nereikėjo įtempti ausų norint išgirsti, ką atsakys tėtis.

– Tai bulvių, tai apelsinų, visi jūs iš manęs ko nors norit, – burbėjo tėtis neišsitraukdamas iš burnos cigaretės. – Ko tu nori? Kad nuo septynių ryto stovėčiau eilėje prie apelsinų, kurių gal užveš, o gal ir ne? Apsiėskit savo bulvėm ir apelsinais, palikit mane ramybėje. Aš gyventi noriu, supranti? Gy-ven-ti…

Tėtis šniurkštelėjo. Beatričė suprato, kad jis kaip reikiant įkaušęs. Ji jau įsivaizdavo tą kretančią nosį. Štai tėtis iš kišenės išsitraukia suglamžytą nešvarią medžiaginę nosinę ir išsišnypščia.

– Ar tu pastaruosius metus pramiegojai? – suriko mama. – Atsibusk. Nebėra eilių prie apelsinų. Išvis nieko nebėra. Mes gyvename nepriklausomoje Respublikoje, supranti? Laisvė! Eik – kur nori, daryk – ką nori!

Beatričė atsivertė knygą apie paukščius. Jos mėgstamiausias skyrelis buvo apie paukščių migraciją. Vieni paukščiai yra sėslūs, mintinai žinojo Beatričė. Jie tose pat teritorijose gyvena ištisus metus. O kiti – migruojantys. Rudenį jie pakelia sparnus, kad pavasariop vėl grįžtų. Beatričė prisiminė baltuosius gandrus. Rugpjūčio dvidešimt ketvirtoji – Gandrų išskridimo diena. Jie traukia žiemoti toli, iki pat Pietų Afrikos. Migruojantys paukščiai dažniausiai skrenda taisyklingais V formos būriais. Šį rudenį Beatričė praleido įsmeigusi akis į dangų tikėdamasi pamatyti išskrendančių paukščių. Jei būčiau paukštis, pagalvojo ji, skrisčiau ne į Pietų Afriką. Skrisčiau į Niujorką.