Tęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia.

Prieš apsigyvenant Naujojoje Zelandijoje, mano mėgstamiausias sportas buvo bėgiojimas nuo savęs. Regbis viską pakeitė. Pakako pirmą kartą pamatyti pasaulio regbio čempionato rungtynes.

Tose rungtynėse Naujosios Zelandijos nacionalinė regbio komanda „The All Blacks“ sutriuškino Japoniją – 83-7. Bet sužavėjo ne toji pergalė, o aistra. Aistra, kuri Zelandijoje yra be galo retas nutikimas, retesnis gal net už Kalėdas. Aistra tryško stadione ir iš televizorių ekrano, sirgaliai aistringai baubė ir siurbė alų, ir jie pagaliau atrodė gyvi žmonės, iš kūno ir iš kraujo.

Tomis dienomis ir naktimis regbio buvo pilna visur. Ore tvyrojo pergalės laukimo nuojauta, automobiliai, namų langai, vitrinos ir biurai puošėsi „The All Blacks“ atributika. Tą rugsėjį ir spalį regbiu prasidėdavo ir baigdavosi visi pokalbiai. Regbio gerbėjai skaičiavo dienas, o snobai grasinosi išsikraustyti iš miesto, okupuoto įvairiausių vėliavų spalvomis išsidažiusių fanų iš viso pasaulio.

Tomis dienomis miestas iš tikro gyveno. Vakarais centrinėje fanų zonoje – aptvertoje teritorijoje su didžiuliu ekranu – buvo rodomos rungtynės, vyko koncertai, žmonės būriavosi, šoko ir siautė suvienyti pergalės laukimo. Atidarymo ceremonijos metu didžiausiame šalies mieste Oklende visuomeninio transporto sistema beviltiškai strigo, žmonės piktinosi chaosu ir girta minia. Regbio buvo visur – bankuose, baruose, universitetuose ir ligoninėse.

Regbis, lenktynės ir alus

Tą semestrą tarp studentų įskaitinių darbų temų buvo viena, intriguojamai pavadinta „Ar regbis, lenktynės ir alus – nauja Naujosios Zelandijos religija?“ Rašydami darbus, mano studentai dar nežinojo, kad įtemptose rungtynėse „The All Blacks“ nugalės Prancūziją ir laimės pasaulio regbio čempionato auksą.

Šalis laukė pergalės dvidešimt ketverius metus.

Per šiuos metus Naujoji Zelandija buvo nugalėta finale 1995 metais, pusfinaliuose 1991, 1999 ir 2003 metais, ketvirtfinalyje – 2007 metais. Du skaudžiausi pralaimėjimai buvo būtent Prancūzijos regbio komandai. Nenuostabu, kad laimėti jiems buvo kone gyvybės ir mirties klausimas. Netgi haka (tradicinis maorių karo šokis, kurį visame pasaulyje išgarsino būtent tai, kad prieš varžybas jį atlieka Naujosios Zelandijos regbio komanda) buvo atliekama, regis, su dar didesniu įkarščiu. Atrodė, kad visos mažytės šalies nuoskaudos iškilo į paviršių ir trūko apnuogindamos skaudamas vietas.

Po čempionato buvo teigiama, kad nors kai kurios pasaulio čempionato taurės buvo laimėtos genialaus blyksnio momentu ar tikros sėkmės dėka, šioji atiteko dėl paprasčiausios „The All Blacks“ baimės išeiti iš savo šalies (savo „kiemo“) žaidimo aikštės pralaimėjusiais, kai tiek žmonių nuo paties šiauriausio iki piečiausio abiejų salų krašto tikėjosi jų pergalės. Žaidimas buvo chaotiškas, o Velingtono barai ir aikštės, kuriose didžiuliuose ekranuose buvo rodomos varžybos – sausakimši. Juokavome, kad jei Zelandijos komanda pralaimės, mums reikės skubiai ieškoti atsarginio išėjimo ir sprukti iš centro.

To neprireikė.

Richie, noriu tavo kūdikio

„The All Blacks“ nugalėjo Prancūzijos komandą rezultatu 8-7, tai yra, vos per plauką. Milijonuose ekranų visoje šalyje stambiu planu sušvytėjo rinktinės vyrų veidai. Kaip – simboliškai – įvardinta viename straipsnyje, Naujoji Zelandija atgavo savo „šventąją Gralio taurę“. Kitaip tariant, atgavo savo nacionalinį pasididžiavimą. Zelandiečiams tai buvo keršto ir šventės naktis.

„Richie, noriu tavo kūdikio!“ – naktiniame mieste klykė merginos. Richie McCaw, tada dar tik trisdešimt vienerių, buvo rinktinės kapitonas, reklamos veidas, taip pat ir tas, dėl kurio alpo visos šalies moterys. Tą naktį miestas nemiegojo – centrinėmis gatvėmis marširavo tūkstančiai žmonių, euforijos apimti jie šaukė, šoko, skandavo, bučiavosi, gėrė, glėbesčiavosi ir fotografavosi su policininkais.

Rytas pasitiko mirtina tyla. Šlavėjai mėžė sluoksnį šiukšlių. Policininkai iš kino teatro pastato išsivedė antrankiais surakintą vyrą vienais apatiniais.

Per pastaruosius dešimtmečius religingumas Naujojoje Zelandijoje vis labiau blėso. Aktyviai praktikuojančių tikinčiųjų, ypač krikščionių, skaičius mažėjo, tuo tarpu kitų religinių denominacijų skaičius nežymiai gausėjo – daugiausia dėl imigrantų. Taigi ir studentų esė tema buvo pasiūlyta neatsitiktinai. Didžiulė regbio (ir alkoholio) reikšmė zelandiečiams nekelia jokių abejonių. Tuo tarpu žirgų lenktynių populiarumas per pastaruosius metus mažėjo. Regbis kažkuria prasme tapo religija – užėmė vietą, kuri tradicinėje visuomenėje priklauso religijai. Šiai sporto šakai tapo būdingi daugelis religijos atributų.

Regbio kultūra ir religija Naujojoje Zelandijoje ėmė formuotis jau nuo pat šios sporto šakos atsiradimo čia 1870 metais. Dabar tai – neatsiejama nacionalinės kultūros dalis. Net tie, kurie visiškai nesidomi sportu, negali išvengti regbio naujienų, transliuojamų žiniasklaidos priemonėse ar iš lūpų į lūpas. Neatsitiktinai regbio varžybų lankymas kartais sulyginamas su ėjimu į bažnyčią kiekvieną sekmadienį. (Tik regbio atveju, tikintieji yra kur kas uolesni.)

Gerbėjai taip pat pasižymi didžiausiems religiniams fanatikams būdingu atsidavimu, ypač kai laimi mylima komanda. „The All Blacks“ žaidėjai šalyje yra kone dievai. Žiniasklaida seka ne tik jų žaidimą, bet ir asmeninį gyvenimą. Jie – vieni daugiausiai uždirbančių, labiausiai garbinamų sportininkų. Savotišku religiniu simbolizmu pasižymėjo netgi 2011 metų pasaulio regbio čempionato atidarymo ceremonija.

Nacionalinės rinktinės fanai siaubė krautuves šluodami marškinėlius, kepurėles ir kitą atributiką. Po čempionato „The All Blacks“ visa savo didybe pasirodė Velingtono gatvėse specialiai jų garbei surengtame parade, kuriame dalyvavo tūkstančiai žmonių. Mieste dėl parado buvo uždarytos gatvės. Šia proga vyrai dar kartą atliko haką, šįkart – tiesiog gatvėje. Šešiolikmetės klykė, kad myli „The All Blacks“ labiau nei Justiną Bieberį. Šis žaidimas virto daugiau nei žaidimu ir padovanojo savo gerbėjams išgyvenimų, vienaip ar kitaip primenančių religinius bei užpildančių jų sielą. Šią, žinoma, sėkmingai pildė ir alus, kurį zelandiečiai geria prieš, per ir po varžybų.

Savo esė viena mano studenčių rašė, kad regbis, lenktynės ir alus sėkmingai pakeitė religiją Naujojoje Zelandijoje, nors ir nevirto „religija“ tiesiogine šio žodžio prasme. Sirgalių aistros pakeitė religinius pojūčius, suteikė bendrumo su kitais jausmą bei padovanojo ritualo išgyvenimą. Žvelgiant į įsiaudrinusių sostinės gyventojų minią finalinę čempionato naktį galima suprasti, kad zelandiečiai tuo yra visai patenkinti.

Gyvenant Naujojoje Zelandijoje pamažu galima suprasti, kad viskas čia sukasi apie žaidimą. „Tu jau sėkmingai virsti viena iš mūsų“, – pašiepdami mano naująjį pomėgį, ėmė ironizuoti bičiuliai zelandiečiai. „Rengiesi juodai, miesto gatvėmis vaikštai basa, visur atsiskaitinėji banko kortele. Ir žiūri regbį. Tetrūksta tik tatuiruotės ir Richie McCaw plakato miegamajame.“