Gyvenimas, mirtis ir viltis Mumbajaus lūšnynuose

katherine_boo_behind_the_beautiful_forevers_coverKatherine Boo knyga „Behind the Beautiful Forevers“ išleista prieš trejus metus, bet man tapo šiemetiniu atradimu. Nedažnai pavyksta rasti knygą, kuri ne tik pateisina pagyras ant galinių viršelių, bet ir pranoksta lūkesčius. Neišverčiamu pavadinimu (lietuviškame variante „Amžiams atskirti nuo grožio“ neišvengiamai pradingsta prasminiai niuansai) ir neišverčiamomis patirtimis. Bet apie viską nuo pradžių.

Medžiagą knygai Katherine Boo rinko trejus su puse metų. Nuolat lankėsi Mumbajaus lūšnynuose, per vertėjus kalbėjosi su gyventojais. Fotografijos, garso ir vaizdo įrašai, užrašai – autorė jų gyvenimą rinko ir dėliojo lyg mozaiką. Rezultatas – nešališkas, regis, net beaistris reportažas, bet vis dėlto skaityti be jausmų jo neįmanoma.

Pasakojimo centru autorė pasirinko Annawadi – Mumbajaus lūšnyną prie pat oro uosto. Ši vieta tekste tampa simboliška: būtent čia susitinka senoji ir naujoji Indija – ties betonine siena, nuo lūšnyno skiriančia prašmatnias oro uosto prieigas. Čia gyvena trys tūkstančiai žmonių. Vieni lūšnyno vaikai renka, rūšiuoja ir priduoda šiukšles, kiti vagiliauja. Drąsiausieji svajoja gauti darbą šalia oro uosto esančiuose viešbučiuose. Padavėjo darbas jiems – viliojanti, svaiginanti, bet sunkiai pasiekiama karjera.

Pasakojimas sukasi apie kelias šeimas, kurių gyvenimą tarsi iš šalies, jame visai nedalyvaudama, kelerius metus stebi autorė. Zehrunisa ir jos sūnus Abdulas, kurį pasiglemžia pamišėliškas vienakojės Fatimos kerštas. Gudri ir ambicinga Asha, siekianti pelnytis iš kitų Annawadi gyventojų nelaimių, bet pati niekaip neįstengianti ištrūkti iš lūšnyno sienų. Jos dukra Manju – motinos priešingybė, dovanojanti vaikams galimybę mokytis. Pasakodama apie lūšnyno gyventojus Boo neįtikėtinai dėmesinga detalėms, meistriškai suvaldo tekstą net tuomet, kai jis, atrodo, turėtų subyrėti, kai vienas po kito miršta knygos herojais tapę lūšnyno vaikai.

boo_lietuviskas virselisTai Indija pro padidinamąjį stiklą, Mumbajaus skurdžiausiųjų kronika, kur žmogaus gyvybė nieko verta, kur išlieka stipriausieji, gudriausieji arba tiesiog tie, kuriems labai pasisekė. Katherine Boo kūrinys patvirtina, kad kartais neangažuotas žvilgsnis iš šalies skvarbesnis ir atskleidžia daugiau, nei žvilgsnis iš vidaus. Kad perteikti esmę galima net ir tada, kai su savo herojais tegali susikalbėti per vertėją, o lūšnyno patirčių siaubo neįmanoma išversti.

Knygos pavadinimas „Behind the Beautiful Forevers“ – tai ir aliuzija į sieną, skiriančią Annawadi nuo oro uosto teritorijos. Siena išklijuota plakatais, kuriuose reklamuojamos plytelės, juose pramaišiui kartojasi žodžiai „Beautiful“ ir „Forever“. Lūšnynas Katherine Boo knygoje – anapus grožio ir amžinybės, užribyje, ten, iš kur kelio atgal nėra.

Behind the Beautiful Forevers: Life, Death and Hope in a Mumbai Slum by Katherine Boo (Portobello Books, 2012) / Amžiams atskirti nuo grožio: gyvenimas, mirtis ir viltis Mumbajaus lūšnynuose (Eugrimas, 2014) 

Kategorijos:Apie literatūrą

Žymos:, , , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s