Kaip gyventi kūrybiškai (ir nebijoti)

big magic_coverŠiemet išleista Elizabeth Gilbert knyga „Big Magic: Creative Living Beyond Fear“ („Didžioji magija: kūrybiškas gyvenimas be baimės“) – ne tiek apie kūrybinį rašymą, kiek apie gyvenimą kūrybiškai. Skirtingai nei kitose self-help kategorijos knygose, joje nežadama magiškų pokyčių vos tik ėmusis „trylikos žingsnių svajonių gyvenimo link“. Maža to, nepatariama, kaip kurti, neaiškinama, kaip pradėti rašyti ar sukurti padorų siužetą.

Tad apie ką ši knyga? Apie tai, kodėl verta kurti, kaip pravartu žvelgti į kūrybą ir kaip nugalėti baimę kurti. Pavyzdžiui, Gilbert pataria…

…Pamiršti įsitikinimą, kad kiti žmonės vertesni už jus (angl. „entitlement“). Nereikia laukti leidimo gyventi kūrybiškai.

Mūsų gyvenimas yra kūryba, sako autorė. Svarbiausia – atrasti, kokia kūrybos forma artima. Ir pradėti: ne dėl šlovės, pripažinimo ar pinigų, o tiesiog. Kūryba nėra privilegija – ji prieinama visiems. Pernelyg dažnai bijome pradėti, nes manome, kad esame nepakankamai gabūs, geri, protingi, talentingi. „Jums nereikia direktoriaus leidimo gyventi kūrybišką gyvenimą“, – rašo Gilbert. „O jei jaudinatės, kad reikia – ŠE, suteikiu jums leidimą.“

Autentiškumas yra svarbiau nei originalumas. Kas dabar apskritai originalu? Be to, svarbiau už tobulą darbą yra užbaigtas darbas. Tegu ir netobulas (vis tiek jis niekada nebus tobulas).

Kūrybiškam protui visuomet reikia duoti darbo, kitaip jis sukels galybę nemalonumų. Įdarbinkite savo protą, pataria Gilbert, kitaip jis pats susiras, ką veikti, ir gali būti, kad rezultatai jums nepatiks. Jei protas neužimtas, aktyviai nekuria (knygos, disertacijos, kalėdinio atviruko), tuomet jis turbūt aktyviai griauna (santykius, save, dvasios ramybę). Kurkite, dėl šventos savo ir kitų ramybės. Nebūtinai didingus, reikšmingus, amžinus dalykus. Ne tai svarbiausia.

Meninė kūryba – paradoksas. Ji ir prasminga, ir beprasmė. Kurti ir be galo svarbu, ir kartu visai nereikšminga. Menas – ir sunkus darbas, ir nuostabi privilegija.

Nereikia būti pernelyg rimtam. Menininkui būtina kančia (ar alkoholis) – vienas iš daugelio paplitusių mitų. Kankinio vaidmenį geriau pakeisti juokdario, triksterio.

Aistra kūrybai – pervertinta. Svarbu tiesiog būti smalsiam; atrasti, kas sužadina smalsumą.

Didžioji dalis rašymo (ar bet kokios kitos kūrybinės veiklos) visai nėra stebuklinga ar magiška. Jei tikėsimės įkvėpimo, gali tekti jo palūkėti. Geriausia sėstis ir dirbti. Svarbiausia – disciplina, kad ir kaip nuobodžiai skambėtų. Ir taip kasdien.

Bet kartais kažkas nutinka. Kartais, kaip sako Gilbert, pasijunti tarsi užlipęs ant oro uosto judančių takelių – iki įlaipinimo vartų dar ilgas kelias, kuprinė vis dar sunki, tačiau neregima jėga švelniai padeda keliauti. Ir vėliau, atsigręžęs atgal ir žvelgdamas į kūrinį, kurį tada sukūrei, tegali tik gūžčioti pečiais ir ištarti: „Net nežinau, iš kur jis“.

Gilbert čia kalba apie tai, ką senovės graikai vadino eudeimonia, mokslininkas Mihaly Csikszentmihalyi įvardijo sąvoka „flow“.* O aš sakyčiau taip: kartais ne tu rašai knygą, o ji rašo tave; ji pasirenka tave, o ne tu ją.

Gilbert_Sydney

Elizabeth Gilbert Sidnėjaus rašytojų festivalyje

Todėl nenuostabu, kad Gilbert teigia, jog idėjos esti gyvos. Nors ir „neturi materialaus kūno, bet turi sąmonę ir kuo tikriausiai – valią“. Idėjos tikrąja to žodžio prasme ateina mums į galvą, bet jei nekreipiame į jas dėmesio, mus palieka ir nulekia ieškoti kito kūrėjo. Ši mintis suskamba ne tik kaip vaizdinga metafora – ji iliustruojama istorija apie taip ir neparašytą romaną.

Gilbert pasakoja apie savo užmojį parašyti romaną apie moterį, iš Minesotos keliaujančią į Brazilijos Amazonės džiungles. Užsidegusi šia idėja, rašytoja rinko medžiagą, siuntėsi knygas, tačiau tuo pat metu jos gyvenimą supurtė dramos, kuriam laikui atitraukusios dėmesį nuo būsimo romano. Atidėjusi išgalvotas istorijas į šalį, Gilbert parašė „Committed“ („Pasižadėję“) – knygą, atspindėjusią tuometinį jos gyvenimą. O sugrįžusi prie Amazonės juodraščių su nuostaba suprato, kad idėjos… nebeliko. Ji tiesiog išnyko.

O dar labiau rašytoja nustebo sužinojusi, kad tokią pat knygą pradėjo rašyti Ann Patchett, su kuria kaip tik susipažino. Vietoje Gilbert knygos gimė Patchett romanas „State of Wonder“. Elizabeth Gilbert tikina, kad jos idėja, netekusi vilties, kad į ją kada bus atkreiptas dėmesys, nukeliavo pas Patchett. Painu ir neįtikima? Bet norisi tikėti keliaujančiomis gyvomis idėjomis ir kūrybos magija.

Kartkartėmis Gilbert žodžiai skamba kaip iš dar vieno self-help vadovėlio, o entuziastingi jos raginimai nebijoti – kurti, rašyti, gyventi – sukelia skeptišką šypseną. Kurti nepaisant kritikos, atmetimo, neigiamų atsakymų, abejonių, baimių, traumų – sudėtingiau nei piešiama knygoje. Galbūt Gilbert ir buvo lengva įveikti savo baimes supratus, kad jos „buvo nuobodžios“. Good on you – bet tai nereiškia, kad mums taip paprasta susitvarkyti su savosiomis.

Big Magic by Elizabeth Gilbert (Bloomsbury Publishing, 2015).

* Daugiau apie „flow“ sąvoką skaitykite čia.

Kategorijos:Apie literatūrą

Žymos:, , , , ,

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s