Ne taip seniai žiniasklaidoje ir socialiniuose tinkluose ėmė plisti žinia apie Vilniuje gerai žinomo Kunigaikščio mirtį. Nežinau, kodėl tuomet prisiminiau Žmogų su antklode. Po jo mirties praėjo jau keleri metai. Ir tarp šių dviejų žmonių nieko bendra. Išskyrus tai, kad abu vaikščiojo ties riba, ant ribos, kartais – už ribų. Ir abiems mirtis viską užglaistė, ištrynė, supaprastino. Gyvi jie buvo prieštara. Mirę tapo legenda.

Tomis dienomis prieš kelerius metus Naujosios Zelandijos sostinės kavinėse, baruose, bankuose ir gydytojų priimamuosiuose visi tik ir tekalbėjo apie Žmogaus su antklode mirtį.

Gyvas jis buvo valkata, benamis. Krislas tyroje Velingtono gyventojų akyje. Kavinių ir parduotuvių savininkai rašė skundus ir prašė pašalinti šią rakštį iš jų įstaigų prieangio. Miręs tapo kankiniu, genijumi, įžymybe. Mirė kaip tik tą savaitę, kai kartu su studentais nagrinėjome metaforas ir eufemizmus, kuriais šiuolaikinėje visuomenėje užmaskuojama bei išstumiama mirtis.

Jo vardas kažkada buvo Benas Hana, tačiau visiems jis buvo Žmogus su antklode, arba Blanket Man. Niekas nežinojo, kiek jam metų, spėta, kad ne mažiau septyniasdešimties. Po mirties laikraščius apskriejo žinia, kad jam tebuvo vos penkiasdešimt ketveri. Mirties priežastis taip ir liko nežinoma, bet paaiškėjo, kad socialiniai darbuotojai jau kelias savaites „nerimavo“ dėl jo sveikatos. Niekam nebuvo paslaptis, kad priežastis – alkoholis. Bet tuo pat metu mirtis buvo mistifikuojama.

Ant Courtenay gatvės kampo, kurį buvo pamėgęs Žmogus su antklode, iškilo savadarbis memorialas – fotografijos, žvakės, dirbtinių gėlių girliandos, iškarpos iš laikraščių, cigarečių pakeliai ir alaus buteliai.

Benui Hanai teikta pagalba – jis buvo reguliariai vežamas į ligoninę, jam siūlyta pastogė ir socialinė priežiūra. Žmogus su antklode viso to atsisakė. Socialiniai darbuotojai teigė, kad kažkuriuo metu Benas Hana įtikėjo į savo Žmogaus su antklode ikonišką statusą. Jautėsi priklausantis gatvei. Gatvė buvo jo namai ir tėvynė, jis buvo visų, o tuo pat metu niekieno.

Ir jis buvo teisus. Pamažėle virto ikona. Apie jį pasakojome istorijas.

Vos savaitė prieš Žmogaus su antklode mirtį kalba apie jį pasisuko viename vakarėlyje.

– Jis visuomet buvo čia, kiek tik prisimenu, – tarstelėjo Lukas. – O aš į Velingtoną atsikrausčiau prieš dešimt metų.

(Hana pradėjo gyventi gatvėje paskutiniaisiais praėjusiojo amžiaus metais.)

– O iš kur jis atsirado? – paklausiau.

Lukas užsirūkė ir sriūbtelėjo alaus iš skardinės.

– Sako, kad kažkada buvo vedęs, turėjo du, o gal keturis vaikus, žmoną ir darbą. Bet kartą vairuodamas girtas užmušė savo draugą. Kalbama, kad negalėjo sau atleisti. Išsiskyrė su žmona. Dabar ji jau mirusi. Neaišku, kur jo vaikai.

– O kodėl niekas nieko nedarė?

– Jis galybę kartų teistas: už alkoholį, kanapes, „nederamą elgesį“ viešumoje. Vis tiek anksčiau ar vėliau grįždavo į gatvę.

– Nederamas elgesys? Kurgi ne, – ironiškai įsiterpė Mišelė. – Vieną kartą labai vėlai, tiksliau, labai anksti grįždama iš klubo mačiau jį Courtenay gatvėje palei fontanus besidulkinantį su kažkokia mergina!

– Žmogus su antklode? – pakartojo Lukas netikėdamas.

– Taip, – atrėžė Mišelė. – Gal jos ieško egzotikos, ar ką? O gal per girtos?

Žmogus su antklode nevengė rodytis kaip mama jį pagimdė, ir socialinių darbuotojų kova su jo nuogybėmis dažniausiai neatnešdavo jokių rezultatų. Maorių kilmės Hana pareiškė garbinąs maorių saulės dievą Tama-nui-te-rā, ir jo religija esą reikalaujanti dėvėti tiek mažai, kiek tik įmanoma, drabužių. Nuolatinės kovos baigėsi tuo, kad Hana sutiko savo pasididžiavimą pridengti medžiagos skiaute. Šaltesnėmis dienomis supdavosi į antklodę. Taip gimė jo naujasis vardas. Per kelerius metus toji antklodė virsdavo smirdančiu draiskalu. Tada socialiniai darbuotojai turėdavo ilgai įkalbinėti Haną, kad šis leistų antklodę pakeisti nauja.

Su Hanos nuogybėmis susijęs ir vienas keisčiausių teismo sprendimų: teisėjas jį įpareigojo visada dėvėti apatinius. Kito įsimintino nutikimo metu Žmogus su antklode pareiškė, kad negali atlikti už bausmę skirtų viešųjų darbų, nes nieku gyvu neavės batų. Batų nebuvo apsiavęs jau septynerius metus.

Gyvas jis buvo krislas, rakštis, nepatogumas, bet kartu savotiška įžymybė. Jo garbei buvo kuriami Myspace, Facebook, Twitter ir Vikipedijos puslapiai. Apie jį rašomos dainos, pardavinėjami marškinėliai su jo atvaizdu. Kai mieste virė diskusijos, ar kabinti ant šalia oro uosto esančių kalvų gigantišką užrašą „Wellywood“, mėgdžiojant „Hollywood“ ženklą (kai kurie žmonės prisiekinėjo rengti protesto akcijas, jei toks užrašas pasirodytų), vienas pasiūlymų buvo ten užkabinti Žmogaus su antklode atvaizdą. Benas Hana buvo žinomas net akademiniame pasaulyje. 2007 metais universitete buvo perskaityta paskaita „Žmogus su antklode kaip šiuolaikinė garsenybė“.

Tą naktį po žinios apie mirtį ėjau namo Courtenay gatve ir galvojau apie Žmogų su antklode, kurio ten nebebuvo. Štai ir jo kampas, keistai tuščias. Galvojau apie tai, kaip kartais nėra nieko gyvesnio už mirtį. Kaip mirtis viską atleidžia. Galvojau apie keistuolius, nepritapėlius, klajūnus, valkatas, gyvenančius ant ribos ir už ribų. Skirtinguose pasaulio kampeliuose, tokius skirtingus, o kartu keistai panašius. Besiblaškančius žmones nebaigtinėmis, neužbaigtomis sielomis, ieškančius, kaip jas užpildyti. Visi mes ieškome, tik savaip.