Jau aštuonerius metus Melburne gyvenanti ir kurianti rašytoja Sandra Bernotaitė pernai išleido trečiąją knygą „Dioniso barzda“. Netrukus pasirodys ir straipsnių apie kūrybinį rašymą rinkinys „Laisvojo rašymo elementai“, gimęs iš tinklaraščio grafomanija.com. Šiųmetėje Knygų mugėje autorė skaitys paskaitą apie kūrybinį rašymą. Nors Melburną nuo Sidnėjaus skiria ne toks jau didelis (australiškais mastais) atstumas, šįsyk pokalbis su Sandra vyko susirašinėjant – apie būsimą knygą ir paskaitą, apie personažus ir kūrybos ritualus, trumpai tariant – apie rašymo archeologiją.

 Sandra, jau netrukus pasirodys Tavo knyga apie rašymą. Kokį įsivaizduoji šios knygos skaitytoją, kam ji bus aktualiausia? Ar sudėtinga buvo atsirinkti „Grafomanijos“ straipsnius – turbūt su laiku kito ir požiūris į kūrybą?

Keitėsi ne tik požiūris į rašymą ir kūrybą, bet ir požiūris į knygas apie rašymą… Perskaičiau ar perverčiau jų tikrai daug, ėmiau pastebėti tendencijas, dėsningumus, galėjau grupuoti į tas, kurias rašo garsūs autoriai, ir tas, kurias rašo patyrę kūrybiškojo rašymo mokytojai. Pastarųjų knygose daugiau konkretumo, pateikiama taisyklių, schemų, pratimų. Garsių autorių knygas skaitai kitaip, jie – autoritetas, „tikri menininkai“, jų asmeninė patirtis ramina, supranti, kad sunku buvo visiems, net ir tiems, kurių plunksną, rodos, dievai vedžioja.

„Grafomanijos“ straipsniai rašyti aštuonerius metus, todėl skiriasi jų apimtis, kalbos stilius, net sakinių sudėtingumas kitoks. Pradžioje tiesiog konspektuodavau perskaitytas knygas, išversdavau atskirus skyrius, straipsnius apie rašymą. Vėliau ėmiau remtis savo patirtimi, sujungiau rašymą su žiniomis apie kūrybiškumą iš savo „praeito gyvenimo“, t. y., kai studijavau aktorystę ir kūriau spektaklius. Galiausiai pastebėjau, kad dėstau apie kūrybiškąjį rašymą savotiškai, sakyčiau netgi taip, kaip nesu radusi jokioje užsienietiškoje knygoje. Tai buvo ženklas, kad laikas sudėlioti savo knygą – užbaigti vieną etapą.

Atrinkti straipsnius nebuvo sunku, nes sugalvojau koncepciją: tai bus knyga apie elementus. Vadinasi, nebus labai gilinamasi į kurias nors temas, neprivalau išdėstyti savo metodo, pateikti receptų, tik bandysiu apžvelgti visus elementus, kuriuos verta pažinti pradedant rašyti. Beje, pavadinau tokį rašymą „laisvuoju“ – tai reiškia, kad nebūtina veržtis kurti novelę ar romaną, tai tiesiog laisvasis rašymas, kai autorius ieško išraiškos savo mintims, kurdamas ne tik tekstą, bet ir teksto išdėstymo schemas, taisykles, karkasą.

Visiška laisvė?! Ne vienam žmogui, davus užduotį „rašyk laisvai“, rankos nusvyra, nežinia, nuo ko pradėti, ko imtis. Tokiam sakyčiau: tokiu atveju imkis mano knygos – skaitydamas suvoksi, kas yra tie elementarūs rėmai ir taisyklės, kurių reikia tavo laisvei. Jie visai nebaisūs. Viską įmanoma aprėpti ir suvokti. Kurti galima sąmoningai vedant save per tam tikrus etapus, ir kiekvienas jų nėra toks sunkus, kad nebūtų įveiktas. Neįmanoma įveikti tik to, ko imiesi aklai ir vienu ypu, tarsi bandydamas apžioti visą dramblį, kai galėtum pradėti nuo straublio galiuko.

Apibendrinant – savo knygos skaitytoją įsivaizduoju taip: pradedantysis rašytojas (nebūtinai romanų, gali būti ir laiškų), suaugęs žmogus, kuris nori mokytis ir, tikuosi, turi humoro jausmą.

 Knygų apie kūrybinį rašymą lietuvių kalba trūksta. Daug medžiagos radai angliškai. Kokius šaltinius išskirtum kaip naudingiausius, kokiais iki šiol vadovaujiesi arba galėtumei drąsiai rekomenduoti? Skambiai paklausiu – ar yra tokia knyga, kurią pavadintum savo kūrybinio rašymo biblija?

Biblijos vardo tikriausiai verta neseniai lietuviškai išleista Natalie Golberg knyga „Apie rašymą: kaip išlaisvinti vidinį rašytoją“. Kadaise perskaičiau ją angliškai ir, rodės, visai neįsidėmėjau. Maniau, daugiau naudos duos tos knygos, kuriose kalbama apie konkrečius amato dalykus. Ir štai po kelerių metų vėl skaitau Goldberg ir atpažįstu mintis, kurios, pasirodo, tapo kertinėmis, aš jas tiesiog suvalgiau ir paverčiau savomis. Tai knyga, kurios reikia pradedant rašyti – pasitvirtinimui, kad tu gali, o jeigu jauti aistrą – netgi privalai. Kai jau tai suprasi ir patikėsi savo galiomis, kitos knygos padės sužinoti, kaip rašyti gerai. Džiaugiuosi, kad Goldberg jau galima skaityti ir lietuviškai. Tiesa, vertimas ne pats geriausias, bet ką gi.

Taigi, kitos knygos skirtos kitiems rašymo etapams. Pavyzdžiui, jeigu nori daugiau sužinoti apie literatūrinį meistriškumą, padės Johno Mullano knyga „How Novels Work“ („Kaip veikia romanai“), sudaryta iš straipsnių, kuriuos jis rašė „The Guardian“ skiltyje. Mullanas tiktų tiems, kurie siekia būti „profesionaliais skaitytojais“ – literatūros kritikais.

Mano pirmasis užsikabinimas už kūrybiškojo rašymo buvo Paulo Millso knyga „Writing in Action“ („Rašymas veiksme“) – joje, kiek pamenu, buvo patarimų ne tik apie novelių, romanų, bet ir apie dramos, poezijos kūrybą. Labai suprantamai, labai praktiškai. Mane ši knyga išlaisvino iš mito, kad rašyti gali tik „pateptieji“.

Pažengusiems tiktų Stepheno Kocho knyga „Modern Library Writer’s Workshop“ (nežinau, kaip gerai išversti) – joje radau gilesnį įsiskverbimą į kai kurias temas, ir man tai padėjo, nes kaip tik buvau „pažengusi“, padariusi pirmąjį rašymo proveržį. (Proveržis – kai pagaliau išbaigi nors vieną kūrinį ir lieki patenkintas rezultatu. Bet taip tikrai patenkintas.)

Brianas Kiteley yra išleidęs keletą pratimų rinkinių, kurie irgi labai vertingi: juk pratimas yra schema, kuri padeda rašyti pirmąjį kūrinio eskizą. Taigi, neturėdamas nuo ko pradėti, gali tiesiog daryti pratimą, o paskui, žiūrėk, savo tekste rasi istorijos užuomazgą, atsispirsi nuo to ir kursi toliau. Pagaliau juk kiekvienas kūrinys prasideda nuo idėjos – schemos, rėmų, prielaidos (kas būtų, jei…) – o tai ir yra pratimo esmė.

Drąsiai rekomenduoju, ypač jaunimui, Stepheno Kingo „On Writing“ („Apie rašymą“) – tai jo memuarai, kupini linksmų ir apgailėtinų nuotykių. Knyga labai gražiai nutupdo ant žemės ir atveria akis rašytojo tikrovei, kuri tikrai nėra vien saulėta. Šlovė turi kainą. Stiprus literatūros kūrinys turi priešistorę, didelį įdirbį, autorius turi būti kone maniakiškai atkaklus ir atsparus aplinkai, kuri bandys sugniuždyti. Man padarė įspūdį Kingo patikinimas, kad netgi siaubo fantastiką kuriančiam autoriui skaitytojai siunčia laiškus su priekaištais: „Kaip jūs galite taip meluoti! Mūsų kaime visai taip nėra! Jūs nieko nesuprantat!“ Keletas Kingo patarimų jau tapo sentencijomis. Pavyzdžiui: rašytojas yra tarsi archeologas, kuris iš smėlio pamažu atkasa griaučius, ir kol neatkasa jų visų, nesužino, koks tai gyvūnas…

 „Pirmieji dvylika metų yra sunkiausi“, – taip pusiau juokais, pusiau rimtai apie rašymą atsiliepia airių rašytoja Anne Enright. Rašytojai neretai pasakoja turintys savo rašymo, kūrybinių ritualų. Kiti tikina tokių ritualų neturintys, rašantys tada, kai tik gali nutverti laisvą minutę. Ar turi ritualų, kurie tau padeda kurti? O jei plačiau – kiek svarbi aplinka, aplinkinių žmonių palaikymas?

Trumpos apimties kūriniai (novelė, eilėraštis) gali nutverti mane bet kada, o jei nutveria, tai ir atima laisvą minutę, kuo labai džiaugiuosi. Rašant romaną, būtina susikurti rutiną, nes tai ilgas procesas, trunkantis mėnesių mėnesius. Tuomet maždaug suplanuoju ir intensyvius periodus, ir pertraukas, kai kūrinio išvis neliesiu arba rinksiu jam medžiagą. Sunkiausia buvo rasti metodą, kai rašiau pirmuosius romanus. Sakau daugiskaita, nes ne visus pradėjusi baigiau… Antrąjį romaną rašiau labiau pasitikėdama savo jėgomis, jau žinojau, kad bus sunkių etapų, kartais neteksiu vilties, kartais prarasiu susidomėjimą, bet reikia tiesiog išlaukti, kol darbas vėl taps įdomus, pakvies.

Vienintelis mano pastovus ritualas: visų pirma perskaityti tai, ką parašiau išvakarėse. Paprastai per naktį būnu primiršusi, kas ten parašyta, todėl tekstas mane kuo nors nustebina ir įkvepia jį tęsti. Nepamenu, kad kada nors būtų neįkvėpęs. Mane gali įkvėpti net stiliaus klaidos, kurias tučtuojau puolu taisyti, taip įsitraukiu ir, žiūrėk, jau pirštukai laksto klavišais, jau dirbu. Pradėti nuo tuščio lapo sunkiausia, bet taip gali būti tik pirmąją rašymo dieną. O pirmoji rašymo diena… Tai prasideda tarsi savaime, kaip novelė ar eilėraštis: nereikia prisiversti rašyti, mane tiesiog nutveria ir pagrobia iš tikrovės valandai kitai. Kai išnyru atgal – jau turiu pirmą puslapį.

Rašau tyloje, jokios foninės muzikos. Vis tiek jos negirdėčiau, nes išeinu į transą… Man svarbu, kad aplinka netrukdytų. Švara buityje – antraeilis dalykas. Stebina kai kurių rašančiųjų pasiteisinimai, kad nėra laiko rašyti, nes reikia namus tvarkyti, maistą gaminti. Man būna tik atvirkščiai. Kitą dieną po to, kai baigiu perrašyti romaną, išsivalau kambarius ir grįžtu prie vakarienių gaminimo, kas man yra nuostabiai atpalaiduojantis užsiėmimas. Negaliu kurti, jei kyla problemos su artimiausiais draugais ar vyru – tuomet visos mintys vien apie konfliktą ir rašau tik dienoraštyje. Todėl, kai ateina rašymo periodas, dingstu iš radaro, tampu tyli ir taiki. (Ir atrodau kaip pamišėlė.)

Vyras yra mano pirmasis skaitytojas ir kritikas. Ypač pradžioje labai svarbu rasti žmogų ar kelis žmones, kurie skaitytų tai, ką rašai, tikėtų tavimi, lauktų tavo žodžių. Svarbu turėti kam rašyti – ne idealią, o konkrečią auditoriją. Labai pasisekė, kad tie mano žmonės jautrūs, apsiskaitę, nekenčiantys melo – jų pastabos padeda ugdyti tiesos pojūtį. Įsivaizduojami mano knygų skaitytojai irgi būtent tokie: išsilavinę, nedarantys nuolaidų, reiklūs ir kritiški. Pirmuosius eskizus rašau sau, paskutiniuosius – jiems.

Su kūrybiniu rašymu bus susijusi ir Tavo paskaita per šiųmetę Knygų mugę vasario 26 dieną. Žinoma, kūrybinis rašymas – labai plati tema, tad ties kuo koncentruosis paskaita, ko gali tikėtis klausytojai?

Šiųmetinės mugės tema „Personažai ieško autoriaus“ – kai apie tai išgirdau, tučtuojau mintyse apverčiau pavadinimą, ir tai bus mano paskaitos tema: „Autorius ieško personažų“. Kalbėsiu apie personažų kūrimą. Rašytojai kartais mėgsta pasvarstyti, kas buvo anksčiau: višta ar kiaušinis – personažas ar siužetas? Esu net išklausiusi paskaitą su įdomia hipoteze, kad tie du dalykai neatsiejami: pagrindinio personažo vidinis konfliktas tiesiog diktuoja siužetą ir atvirkščiai – siužetas šaukiasi tam tikro tipo herojaus (ar antiherojaus).

Net pačiai keista, kad tokie teoriniai išvedžiojimai mane domina ir net jaudina. Esu praktikė, galima sakyti, amatininkė, o ne teoretikė, todėl paskaitoje daugiausia dalinsiuosi savo asmenine patirtimi ieškant personažų romanams. Pavyzdžiui, aš kuriu personažus, kiekvienam surasdama po keletą prototipų. Iš kelių žmonių mintyse sudėlioju tarsi tokį fotorobotą, ir jis jau nėra tik vieno kurio (mano pažįstamo) veidas. Apie artimus žmones net ir nesugebėčiau tiesiogiai rašyti (gal dienoraštyje, bet ne romane), jie pernelyg detalūs, ir tas jų detalumas dirgina, trukdo įžvelgti juose archetipą. Pastebėjau, kad svetimą, pirmąkart sutiktą žmogų galiu lengviau ir tiksliau apibūdinti, matau ryškiausius bruožus, jei būčiau dailininkė – nupieščiau šaržuotą portretą… Tai sužadina mano vaizduotę: ką toks žmogus veikia, galvoja, ko jis nori? Na, paskui viskas sudėtingiau, bet pradžia gali būti tokia.

Romano kūrybos proceso, aišku, neperteikčiau nei per vieną, nei per dešimt paskaitų. Kiekvieną romaną dėlioju susigalvojusi vis kitokį metodą… Metodų kūrimas man – didelė ir svarbi kūrybos dalis. Bet būtent metodus įmanoma apibrėžti, pasakoti apie juos, mokytis, semtis įkvėpimo. Tuo ir noriu pasidalinti paskaitoje.

Prakalbome apie personažus… Tavo naujasis romanas „Dioniso barzda“ sukasi aplink tris ryškius personažus – Adą, Kostą ir Igną. Kurį charakterį kurti buvo sunkiausia? Kas apskritai buvo sudėtingiausia rašant šį romaną?

Turbūt sudėtingiausia buvo suprasti, kas jie tokie, tie trys personažai… Kadangi sumaniau žaisti su kūrinio laiko linija (ir apskritai laiko sąvoka), teko rūpintis, kaip sukurti intrigą per kitus elementus, svarbiausi tapo personažai, jų charakteriai. Vienu metu supratau, kad romanas, ko gera, taps panašus į fotografiją, kurioje pavaizduoti trys jaunuoliai, o skaitytojas jausis taip, tarsi ilgai žiūrėtų į vieną kadrą. Juk į gražų ar intriguojantį atvaizdą, kuriame lyg ir nėra judesio, visgi galima ilgai ir labai įsitraukus žiūrėti. Padaryti taip, kad toks sumanymas taptų gyvas, sukurti „tekstinę fotografiją“, buvo nelengva, bet manau, man pavyko. Sukūriau kažką sau pačiai keisto.

Ada, Kostas ir Ignas turi gyvus prototipus, tačiau privalėjau rasti svetimus veidus, kurie juos atstotų. Turėjau užčiuopti trijulės tipą: jie vienodo tipo jaunuoliai, bet kūrinyje juk negali būti identiški, antraip nebus nei intrigos, nei ryšio, skaitytojas tiesiog nebesigaudys, neįsivaizduos, todėl nuobodžiaus… Užtrukau, kol radau tą bendrą jų tipą, ėmiau matyti juos gatvėje, filmuose, radau nuotraukas internete. Sunkiausia turbūt buvo kurti merginos charakterį – su ja tapatinausi, todėl nuo jos reikėjo labiausiai atsiplėšti. Reikėjo kritiškai įvertinti save pačią, kad galėčiau pajusti, pamatyti Adą iš šalies. Laimei, turėjau Ados (t. y. savo jaunystės) dienoraščius iš trijulės laikotarpio. Retkarčiais vis atsiversdavau juos ir matydavau, kaip smarkiai pasikeičiau, kaip vis tolimesnė, nors ir suprantamesnė, atrodo ta pikta ir graži iškrypėlė, kuri juos rašė, poeziją kaitaliodama su keiksmažodžiais, įterpinėdama tai rusiškus, tai angliškus žodžius. Tas dienoraštis visuomet įkvėpdavo, kai kurti tapdavo per sunku – įsiūtis jame „teisingas“, tikras.

Beje, po ranka turėjau ir abiejų vaikinų tekstus, tik ne dienoraščio forma. Tai padėjo atskirti juos vieną nuo kito. Juk jiedu ypatingai panašūs (ne išoriškai, bet manieromis, kalbėjimu, vidumi). Apskritai visi trys labai panašūs, bet ir skirtingi, antraip gal nebūtų pamilę vieni kitų. Kosto prototipas rašė eiles, Igno – pseudomokslinius traktatus… Pasišoviau rasti savitą teoriją. Ar bent pseudoteoriją. Sukurti savitą jų kalbą. Sukurti trijulės santykių poeziją. Prozos kūrinyje sujungti mokslą su poezija – ar tai galėjo būti įvykdoma užduotis? Man atrodė, kad būtent aš galiu tai padaryti. Mano viduje dera ir kartais konfliktuoja trys dalykai, kuriuos šie trys veikėjai atstovauja: protas, kūryba, aistra.

Esi išleidusi jau tris knygas – novelių rinkinį ir du romanus. Netrukus pasirodys knyga apie rašymą. Numylėtinių turėti gal ir nevalia, bet kuris iš Tavo kūrinių mylimiausias, o gal jis dar tik gimsta ar kol kas gyvena stalčiuje?

Knygas žmonės dažnai lygina su vaikais, tad galima būtų pasakyti, kad vaikų nevalia skirstyti į labiau ar mažiau mylimus, reikia tiesiog džiaugtis ir būti dėkingam, kad jie yra. Kita vertus, knygos nėra vaikai, tai tik metafora, knygos užsimezga ir gimsta kitaip. Knygų kitoks gyvenimas laukia, kitokia jų mirtis ar nemirtingumas. Trumanas Capote sakė, kad baigti rašyti romaną yra tas pats, kas nuvesti savo vaiką už namo ir nušauti…

Bet kai paklausei, susimąsčiau ir ėmiau širdyje ieškoti, ar tik nejaučiu kuriai nors savo knygai ypatingo prielankumo. Keista, bet dabar atrodo, kad nė vienai išvis nejaučiu prielankumo. Tik džiaugsmą ir pasitenkinimą dėl to, kad baigta, atlikta, išbaigta. Rodos, tai, kas parašyta, yra praeitis – uždarytas etapas, judam toliau. Man regis, aš pati gerokai pasikeičiau po kiekvienos knygos baigimo. Daug ko išmokau, daug ką supratau: apie rašymą, apie save, apie temas, kurios išniro berašant. Nuo šito atsispirdama – ar ant to naujo kalnelio pasilypėjusi – matau kitą kalnelį ir visos mano mintys sutelktos į naują tikslą. Sakoma, kai kopi į aukštą kalną, nežiūrėk žemyn, žiūrėk į viršūnę.

Mano viršūnė atrodo dar toli, žemyn žiūrėti netraukia, o apskritai kelionė labai įdomi ir dar tik prasidėjo. Tai, ką parašiau iki šiol, geras apšilimas. „Gaisras“ buvo pradžių pradžia, kurią kažkaip reikėjo padaryti. „Katė, kurios reikėjo“ – pirmasis proveržis romano forma. „Dioniso barzda“… Šitą istoriją tiesiog privalėjau parašyti, žinojau tai dar tuomet, kai išgyvenau ją pirmąjį kartą. (Rašydami išgyvename antrą kartą; trečiąjį turbūt išgyvensiu, kai skaitysiu praėjus dešimčiai metų). „Laisvojo rašymo elementai“ – pareiga tėvynei… Mano knygos atsiranda vis kitokia dingstimi, jos yra ir bus labai įvairios, tiek forma, tiek turiniu, šitai galiu pažadėti.

O ar yra tokia knyga arba gal kol kas tik idėja, kurią įgyvendinusi ištartum sau – viskas, pasakiau, ką norėjau pasakyti?

Mąstau kiek kitaip: neturiu ką pasakyti tol, kol nesužinau, kas manyje skauda šiandien, čia ir dabar, apie ką svarbu sužinoti, kuri mano dalis kviečia ją analizuoti, vėl išgyventi, kuri pasaulio dalis mane jaudina ir knieti ją suvokti, išgyventi. Rasti temą, kuri užkurtų varikliuką. Niekada nežinai, kas užsikurs rytoj. Man gyventi reiškia nuolat degti, o jeigu ilgam užgesiu – stagnacija, mirtis. Šitokiu pagrindu kuriant, taip išeitų, padėsiu plunksną tuo pat metu, kai padėsiu ir šaukštą.

Nors niekada negali žinoti. Būna rašytojų, kurie pasako „viskas, nebeturiu ką pasakyti, neberašysiu“. Bet tai labai reti atvejai. Kol kas galvoju tik tris knygas į priekį: tai labai abstraktus įsivaizdavimas – gal žanras, ryški asmenybė, konkretus laikmetis, mano išgyventi santykiai, kokia nors nepaprasta aplinka, problema ar tikras įvykis, iš kurio galėtų išaugti kūrinys. Kartais net neįsivaizduoji, kokią istoriją atkasi iš smėlio, kol nepradėsi kasti. Taip, pavyzdžiu, iš pasąmonės gelmių išniro romanas „Katė, kurios reikėjo“ – pradėjau nuo savo patyrimo su nėščia kate, o išsirutuliojo į traumuotos posovietinės moters istoriją…

Rašau visų pirma sau pačiai, rašau, nes man to reikia. Jeigu nebereikės – nerašysiu. Laimei, nesu niekam įsipareigojusi rašyti. Neseniai suvokiau, kokia tai laimė, kad nesusisiejau darbiniais santykiais su jokia žinoma leidykla, knygas leidžiu pati, su vyro pagalba. Galiu padaryti kūrybinę pertrauką metams, trejiems, dešimtmečiui… Galiu keisti žanrą, apimtį, pati nusprendžiu, kada laikas išleisti kūrinį – nespaudžia terminai, sutartys, pinigų poreikis, kadangi iš rašymo negyvenu. Tai labai prašmatnu! Vienintelis spaudimas, kurį šiek tiek jaučiu: aplinkos lūkestis, kad parašysiu tokią knygą, kuri primins mano jau išleistąją, tą, kurią auditorija skaitė ir pamėgo. Bet su šituo įmanoma susitvarkyti. Jei tik sąmoningai pajunti tokį spaudimą – jis nebeveikia.

Kai išėjo mano pirmoji knyga, tėvas, supratęs, kad pasirinkau būti rašytoja, tarė: „Prasigersi.“ Kodėl?! „Nebeturėsi idėjų ir prasigersi.“ Patikinau, kad tų idėjų tikrai turiu dar trisdešimčiai romanų, o kol juos visus parašysiu, jau ir gili senatvė ateis. Tėvas patylėjo ir pasakė: „Va va, parašysi trisdešimt romanų, baigsis idėjos, ir prasigersi.“

Dėkui už pokalbį!