Sapnuoti sniegą

Mitas, kad inuitai turi penkiasdešimt žodžių sniegui įvardyti, neseniai perskaičiau straipsnyje. Straipsnio autorius gilinosi į lingvistines inuitų kalbų subtilybes, o aš galvojau apie sniegą. Pastaruoju metu per dažnai jį sapnuoju: baltuma užlipintus langus, tylą, stojančią rytais, kai be pertrūkio sninga, upe plaukiantį ižą, Vilniaus kiemsargių sukastus sniego kalnus ant šaligatvių. Sapnuoju pirštines, kurias mums, vaikams, prisiūdavo prie gumos ir perkišdavo per palto rankoves, kad nepamestume. Sapnuoju sniego angelus, bet šiuos turbūt išsigalvoju – atmintis suklastoja prisiminimus, kad būtų dailūs, kinematografiški. Sapnuoju eglišakių kvapą ant sniego, nesibaigiančias laidotuves, mat anuomet atrodė, kad žmonės gimdo vaikus vasarą, o miršta žiemą. Ir vėl sapnuoju sniego tylą, krentu į ją tarsi į bedugnį šulinį, sapne randu penkiasdešimt žodžių jai įvardyti, bet atsibundu juos jau pamiršusi.

Sidnėjuje, kur dabar gyvenu, nebūna sniego. Tikro – nebūna. Kartais jis iškrenta tarsi netyčia, supainiojęs platumas, ir tuoj pat sutrikęs ištirpsta. Vis dėlto mitas, kad Australijoje apskritai nėra sniego. Jei dabar norėčiau jį pamatyti, sėsčiau į automobilį ir važiuočiau pietvakarių kryptimi tol, kol išvysčiau snieguotą viršukalnę, pavadintą angliškai neištariamu Kosciuškos vardu.

Mano išvykimo istorija nesiskiria nuo tūkstančių kitų atsitiktinių migracijų istorijų. Jos trajektorija pažįstama – tai atsiradęs nuobodulys, troškimas kažko nematyto, kažko, kas nustebintų; tai naujosios šalies stebuklas; tai senosios šalies ilgesys; ir galiausiai – apsigyvenimas savo pačios vidinio laiko zonoje. Vilnių palikau prieš daugiau nei dešimt metų, prieš pat prasidedant žiemai, ir nuo to laiko gyvenu pagal atvirkščią kalendorių, kur žiema užima vasaros vietą, kur nebeaišku, kada gimdyti vaikus ir kada mirti, kur sniegas nutinka tik netyčia. Išvažiavau vos išleidusi pirmąją knygą, tad išties nežinau, ką reiškia būti ir jaustis rašytoja. Sidnėjuje nesu rašytoja – čia turiu kitų vaidmenų, čia esu asimiliuotis bandanti migrantė, kalbanti angliškai su neištrinamu akcentu. Juk turėtų būti sunku gyventi taip toli nuo savo skaitytojų auditorijos, kartą pasakė kolegė, bet aš nežinau, kaip gali būti kitaip. Gyvenu ne tiek Sidnėjuje, kiek savo galvoje, savo kalboje, penkiose kažkada mokėtose ar pamirštose kalbose. Lenkų kalboje, kuria pradėjau kalbėti maždaug tuo pat metu kaip ir lietuviškai ir kurią mirus prosenelei pamiršau. Rusų kalboje, savo trečiojoje, ir anglų kalboje, kuri, nors ketvirtoji, dabar tapo pagrindine teritorija. Prancūzų kalboje, kuri yra mano vyro gimtoji, – kartais nugirstu jo žiūrimų prancūziškų žinių nuotrupas ir gailiuosi, jog pamiršau šią kalbą vos spėjusi jos kiek pramokti. Lietuvių kalboje, kurios niekada nepamiršiu. Bet jei galėčiau save perrašyti, perrašyčiau angliškai, ta kalba, kuria nedrįstu, nemoku, o gal negaliu kurti.

Šį tekstą rašau gegužės pabaigoje, kai pandemija pamažu tampa suvaldoma, kai veriasi namų durys ir valstybių sienos, bet Australija vis dar atskirta nuo pasaulio, ir mane nuo Lietuvos skiria ne tik daugiau nei dešimt tūkstančių mylių, bet ir kelionės atgal neįmanomybė. 2020-ieji nesitęs amžinai. Bet ši pandemija neišvengiamai priverčia darsyk savęs paklausti, kur priklausome, kur norime būti, kokia kalba norime save perrašyti. Uždarytos sienos man tampa tokios neatšaukiamos kaip karo pabėgėliams, dvidešimtame amžiuje laivais keliavusiems į Australiją – į vieną pusę. Teisė laisvai judėti mums buvo tapusi tokia neginčijama, kad jos suvaržymas tolygu įkalinimui – grįžimui į savo namų, savo kūno kalėjimus. Pasaulis sumažėjęs, bet kada galiu grįžti namo, puikuojasi pasaulio piliečiai, dirbantys iš namų prie baseino Balyje ar iš paplūdimio Tailande. Bet šiemet visi kuriam laikui tapome namų piliečiais, o pasaulis tapo neįveikiamo, neaprėpiamo dydžio.

Galėtum nors apsimesti, kad tau liūdna išvažiuoti, pyktelėjo sesuo stebėdama, kaip kovo pradžioje kroviausi lagaminą iš Vilniaus ruošdamasi grįžti į Sidnėjų. Pandemijos grėsmė paankstino mano skrydžius, bet tuo metu dar nežinojome, koks gyvenimas mūsų laukia vos po savaitės – uždaras, sustingęs. Tą vakarą mes tik juokavome, pasakojome istorijas ir valgėme šokoladinius saldainius. Norėjau jai papasakoti, bet nežinojau, ar turime užtektinai laiko, ar vieno vakaro užteks išvykimų ir grįžimų istorijai. Norėjau papasakoti apie tai, kad jau daugiau nei dešimt metų mokausi šito meno – išvykti ir grįžti. Mokausi peršokti iš vieno gyvenimo, vienos tapatybės į kitą ir bešokdama nesusižeisti. Saugausi išvykimo jausmų, nes į juos galima įkristi taip giliai, vis kristi tarsi į bedugnį šulinį. Lėktuve užsimerkiu ir kartu su plieno paukščiu atitrūkstu nuo žemės, nespėjusi apsiprasti su laiko skirtumu skrendu atgal, nemigo naktimis galvoju apie paliktus namus, primenu sau, kad namai visur gali būti namai, kad namai nebūtinai tik vieni, kad namų ilgesys kaip sniegas – tirpsta, reikia tik šilumos ir laiko.

Mitas, kad nebūna vienodų snaigių. Prieš daugiau nei trisdešimt metų mokslininkai aptiko du visiškai identiškus sniego kristalus. Leidžiu šiam faktui įsigerti į odą, galvoju, kiek metų mokslininkai ieškojo identiškų sniego kristalų, ir mano dešimtmetis toli nuo sniego šalies, dešimtmetis ant lagaminų, dešimtmetis beieškant namų atrodo mažiau beprasmis.

Namų ilgesiui dar septynioliktame amžiuje buvo suteiktas nostalgijos vardas. Išvertus iš graikų kalbos, nostos reiškia sugrįžimą namo, algos – skausmą. Namų ilgesys yra tarsi skausmas amputuotoje kojoje. Kurį laiką viskas atrodo ne taip. Drabužiai parduotuvėse negražūs, duona netikra, žmonių kontūrai nublukę. Bet vėliau visuomet atsiranda kiti drabužiai, parduotuvės, duona ir žmonės. Kartais žengiu vieną žingsnį į priekį ir du atgal. Kartais atvirkščiai. Nežinau, ar tie patys mokslininkai, kurie tyrinėjo snaigių formą, galėtų atlikti tyrimus, kiek laiko užtrunka priprasti prie naujos šalies oro, asfalto kvapo po lietaus, pieno ir obuolio skonio, paukščių balsų už lango nepažįstama kalba, ar galėtų atrasti, po kiek metų su naująja šalimi jautiesi susijęs šimtais nematomų saitų. Gal sudėtingais aparatais, skirtais snaigių skersmeniui matuoti, jie galėtų palyginti, ar visų mūsų, išvykusiųjų, ilgesys būna vienodas, ar mes galime kalbėti ta pačia kalba.

Kaip knygoje The Future of Nostalgia teigia rašytoja Svetlana Boym, nostalgija šiuolaikiniam žmogui yra ilgesys namų, kurių jau nebėra arba kurių niekada ir nebuvo. Šio ilgesio objektas ir jo centras yra ne toji vieta, kurią vadiname ar kažkada vadinome namais, bet prarastojo intymumo su pasauliu pajauta, net ne praeitis, bet tas įsivaizduojamas momentas, kai turėjome viso pasaulio laiką. Tai praradimo jausmas ir kartu flirtas su savo paties vaizduote, nes nostalgija – visų pirma ilgesys to, kas gyvena tik mūsų vaizduotėje. Septynioliktame amžiuje, kaip pažymi Boym, nostalgija buvo laikoma liga, gydoma dėlėmis, opijumi ir palankiu klimatu. Dvidešimtame amžiuje tai tapo nepagydoma šiuolaikinio žmogaus būsena.

Kelerius metus po išvykimo daug skaičiau apie nostalgiją ir šiek tiek apie ją rašiau. Norėjau paaiškinti ją kitiems, bet labiausiai – sau. Troškau įrėminti savo patirtis, sujungti prieštaras, suprasti, kodėl man norisi kardinaliai priešingų dalykų – norisi grįžti ir norisi likti. Lietuva yra šalis, kur norėčiau numirti, vos prieš porą metų rašiau straipsnyje. Rašydama nuoširdžiai tuo tikėjau, bet, matyt, vaizduotėje regėjau save seną, išmintingą, susitaikiusią su savo mirtingumu. Romantiškai įsivaizdavau, kad mirti lengviau ten, kur žemė sava, kur galima mirti be akcento. Bet kai esi vidutinio amžiaus, romantiką užgožia pragmatika – sirgti ir galvoti apie mirtį lengviau ten, kur turi sveikatos draudimą. Ekstremaliose situacijose, tokiose kaip pandemija, tenka rinktis: būti čia ar ten. Būti teisingoje sienos pusėje. Troškimas keliauti – senas kaip pati žmonija, bet tik pastaraisiais dešimtmečiais mobilumas tapo toks globalus. Laisvė mums atvėrė sienas, bet keliaudami ir ieškodami namų svetur nepagalvojome, ką darysime, kai jos bus uždarytos. Nepagalvojome, kad gali tekti rinktis, o kartais – neturėti pasirinkimo.

Neseniai per žinias pranešė, kad aviacijos industrija į buvusias vėžes veikiausiai sugrįš tik 2023-iaisiais. Vaizduotė skuba piešti scenarijus, kuriuose laikinai nutupdyti lėktuvai niekuomet nebepakyla, mes visi liekame amžiams įstrigę ten, kur esame dabar, toje šalyje, kurią pasirinkome karantinui išbūti. Jei kažkokiu būdu būčiau žinojusi, kad nustoję skraidyti lėktuvai niekuomet nebepakils, ar kovo pradžioje būčiau likusi Vilniuje, ar būčiau neišskridusi į Sidnėjų? Ar būčiau iki nakties sėdėjusi su seserimi, valgiusi šokoladinius saldainius ir pasakojusi istorijas? Ar būčiau papasakojusi jai apie meną išvykti ir grįžti, apie ritualus, kurie padeda lėktuvui – ir man – nesudužti? Ar būčiau likusi toje sienos pusėje, kur, kaip tikinau anksčiau, norėčiau numirti? Mes niekada negalvojame apie blogiausius scenarijus, kažkodėl jie visuomet mus tik ištinka – nepasiruošusius, sustingusius iš nuostabos pražiota burna, nepagydomai naivius, nepataisomai viltingus.

***

Mitas, kad sniegas yra baltas. Iš tikro, kaip ir mažytės jį sudarančios dalelės, jis yra bespalvis, perregimas, ir atsispindinti nuo snaigės paviršiaus šviesa sukuria baltos spalvos įspūdį. Šią žiemą grįžusi į Vilnių norėjau savo akimis įsitikinti šiuo teiginiu, patikrinti, ar galiu pamatyti perregimą sniegą, ar galiu užuosti, kaip jis kvepia. Bet visą vasarį ir net dalį kovo sniego nebuvo. Tą sezoną žiema taip ir nepasirodė. Vieni gūžčiojo pečiais ir sakė tokios žiemos neprisimeną, kiti pragmatiškai džiūgavo, kad teks mažiau mokėti už šildymą, treti dejavo netekę malonumo čiuožti su slidėmis, rogutėmis, pačiūžomis, iš pirties išlėkę nuogi basi pliumptelėti į ežere iškirstą eketę. Žiema, kokią mačiau tą vasarį Vilniuje, galėjo būti bet kur – Sidnėjuje, Londone, Buenos Airėse. Drėgna žvarba be sniego, be veido, be tapatybės – suniveliuotas, globalizuotas sezonas.

Nostalgijai, kai esi namie, dvidešimt pirmame amžiuje suteiktas solastalgijos vardas. Solastalgija – tai ilgesys namų, kai esi namie, bet tie namai – negrįžtamai pasikeitę. Šis palyginti naujas terminas skirtas naujai mūsų būsenai įvardyti – dvasiniam, emociniam, egzistenciniam diskomfortui, sukeltam aplinkos pokyčių. Šis terminas vartojamas daugiausia kalbant apie pokyčius, sukeltus globalios klimato kaitos. Kaip straipsnyje The Age of Solastalgia rašo termino kūrėjas australų aplinkosaugos filosofas Glennas Albrechtas, tai egzistencinė melancholija, patiriama stebint neigiamą mylimų namų aplinkos transformaciją. Albrechtas šį terminą kildina iš anglų kalbos žodžių solace (paguoda), desolation (nykimas, apleidimas) ir graikiškojo algos (skausmas). Paguoda, nusiraminimas apleistumo akivaizdoje, praradimo skausmas – tai išties yra nostalgija, tik kitaip – nostalgija vis dar turint namus.

Klimato kaita įgyja veidą, apčiuopiamą pavidalą, terminologiją, pažyra tūkstančiais vaizdinių iš televizorių ekranų, iš straipsnių ir knygų nusileidžia į kasdienybę, tampa jos dalimi ir nebeįmanoma jos ignoruoti, nebeįmanoma slėptis dramblio kaulo bokšte, nebeįmanoma nuo jos gintis naivumu ir nežinojimu, kurie dabar tampa nusikalstami. Tuo metu, kai Vilniuje nebuvo sniego, australišką vasarą pražūtingi miškų gaisrai rijo namus, niršiai keitė gamtos spalvas, pasiglemžė milijardą gyvūnų, ištisus mėnesius kvėpavome gaisrų dūmais, kvėpavome savo pačių nuodingomis išskyromis, raminome save tikindami, kad vasara netrunka amžinai, ieškojome milijono kitų pragaištingų gaisrų priežasčių, linčiavome kaltininkus, aukojome labdaros organizacijoms, maldėme baimę ir neviltį pirkiniais, kelionėmis bei vynu, bet gaisrų dūmai pragraužė sąmonėje žiojinčią ertmę. Visuomet atsiranda balsų, teigiančių, kad klimato krizė yra mitas, ir tam tikra prasme labai norisi jais tikėti. Mes atstatysime namus, atsodinsime medžius, bet nebeprikelsime milijardo gyvybių, nebeužgydysime tos prasivėrusios ertmės. Gal toji ertmė ir neturi vardo, o gal tai yra solastalgija – tai, ką daugelis dabar jaučiame, tik nemokame išreikšti žodžiais. Gal mums ir nereikia penkiasdešimties žodžių jai įvardyti, gal reikia tiesiog nepamiršti vieno.

Solastalgija – tai žiema be sniego. Tai vasara, kurią atšaukė miškų gaisrai. Tai negrįžtamai pasikeitę peizažai. Tai nykstančios gyvūnų ir augalų rūšys. Tai mirštanti planeta. Tai tikrovė, kurioje gyvenu čia ir dabar ir kurios nesinori matyti, tai niokojami, skurdinami, siaubiami mano namai, tai ateitis, kuri jau atėjo ir apie kurią įspėdami į mūsų sąmonę taip seniai bandė prisibelsti mokslininkai, klimatologai, aplinkosaugos aktyvistai. Solastalgija yra jausmas, į kurį galima kristi kaip į bedugnį šulinį, kurio skonis kaip bespalvio sniego, kuris dvelkia eglišakėmis, kurį norisi neigti, apie kurį nesinori rašyti. Mes visi tapome migrantais, galvoju užsidariusi namie, gindamasi nuo ištisas savaites Sidnėjuje tvyrančių gaisrų dūmų, galvoju eidama besniegės žiemos gatvėmis Vilniuje, mes visi migruojame į niekur. Ir šiame kontekste mano mažytės nostalgijos, mano tapatybės krizės, mano lietuviškumas ar australiškumas tampa tokie blankūs ir nereikšmingi.

Gegužės viduryje, kai dar nežinojau, kad rašysiu šį tekstą, Lietuvoje iškrito netikėtas sniegas, užklojo patį žydėjimą, tarsi netyčia, supainiojęs platumas, ir tuoj pat sutrikęs ištirpo. Regėjau tą sniegą per ekraną, daugybę valandų per dieną žvelgiau į ekraną kaip ir milijardai kitų namų ir ekranų piliečių. Klimato kaita netaps tokia įdomia, aktualia tema kaip gegužės vidury iškritęs sniegas; mes nenorime apie ją galvoti, lygiai kaip nesinori galvoti ir apie savo mirtingumą, kai esi pačiame jėgų žydėjime. Šis tekstas turėtų būti apie belonging, apie priklausymą šaliai, bet man belonging dabar yra kelių dimensijų, ir nenoriu šios sąvokos supaprastinti. Vis dėlto meluočiau, jei sakyčiau, kad nepasiilgstu namų sąvokos paprastumo. Ilgiuosi nostalgijos lyriškumo. Ilgiuosi buvimo iki pandemijos – jis buvo toks paprastas, kad atrodė visai nepastebimas. Ilgiuosi galėjimo sėsti į lėktuvą ir grįžti namo, jausmo, kad pasaulis mažas, kad jis neturi sienų, kad žemė – neišsenkantis resursas, tobulas fonas asmenukėms. Ilgiuosi nekaltumo būsenos, nusikalstamo naivumo, kai be sąžinės graužimo skraidžiau po pasaulį nesukdama galvos dėl anglies dioksido pėdsako, negalvodama, kad noras būti pasaulio piliete turi dvi puses. Ilgiuosi to laiko, kai galėjau tiesiog melancholiškai ilgėtis Lietuvos. Sniego ilgesys, kurį galėjau numaldyti praleidusi trisdešimt valandų lėktuvuose ir oro uostuose, virto ilgesiu pasaulio, kurio nebegalima atkurti. Šis jausmas išliks – ne (tik) šaliai, kurią palikau, bet ir pasauliui, kuris nesugrąžinamai keičiasi. Visi mes tampame migrantais. Visi mes grįžtame namo ir nepažįstame namų, mūsų namai – tai žiemos be sniego, vasaros su nesiliaujančiais karščiais, kylančio vandens lygio užlietos pakrantės, tūkstančiai nykstančių ir išnykusių gyvūnų ir augalų rūšių, klimato kaitos pabėgėlių palapinių miesteliai. Mes būsime amžini migrantai, nepajėgiantys atpažinti žemės, kurioje gyvename. Tai tik pradžia.

Kita vertus, nostalgija ar solastalgija, nors savo esme pasyvios, melancholiškos būsenos, kartu galėtų būti ir pamatas, nuo kurio galima atsispirti ir pradėti kurti kitokias, aktyvias priklausymo bei pasipriešinimo formas. Iš ilgesio gali kilti ir noras nepasiduoti, troškimas išsaugoti tai, ką dar galima išsaugoti. There is no planet B, – kartoja „Extinction Rebellion“ plakatai. How dare you, – klausia švedų aktyvistė Greta Thunberg. What is wrong with us? What is really preventing us from putting out the fire that is threatening to burn down our collective house? – stebisi Naomi Klein knygoje This Changes Everything, o knygoje We Are the Weather rašytojas Jonathanas Safranas Foeris tikina: Perhaps we don’t need to abandon home to save ourselves: our second Earth could be a transformed version of the one we currently inhabit. Klausausi jų balsų, atkartojančių mano neviltį ir pyktį. Mitas, kad mus kas nors išgelbės, bet gal išgelbėsime patys save. Galvoju apie mažytę planetą, kuriai priklausau kartu su kitais kone aštuoniais milijardais žmonių, kiekvienas sukamės tik apie savo ašį, visų be išimties metai suskaičiuoti, galvoju, kad tada, kai mūsų nebeliks, mažytė planeta ir toliau suksis apie savo ašį, tik be mūsų. Galvoju apie tuos, kurie liaujasi suktis apie savo ašį, liaujasi gyventi iliuzinėje tikrovėje, kurioje mes dar turime laiko, ir stengiasi išsaugoti tai, kas mums liko. Galvoju, kad jų vis daugėja. Galvoju apie savo asmeninę atsakomybę, apie rašytojos atsakomybę dūžtančio pasaulio akivaizdoje.

Kažkada spaudoje mane pavadino Australijoje gyvenančia lietuvių kilmės rašytoja. Bet aš esu ne lietuvių kilmės. Esu lietuvė. Tai – ne patriotizmas, o tiesiog tiesa, noras, kad mes ir sąvokoms, ir žmonėms suteiktume tikruosius vardus. Keleri metai Australijoje nesuteikia man australiškumo, nesuteikia nė teisės vadintis išeive, egzodo rašytoja ar panašiais egzotiškais vardais. Bet aš esu ne tik lietuvė. Aš esu moteris, kuri sapnuoja gaisrus australiškai ir sniegą lietuviškai; žmogus, bijantis vieną dieną grįžęs namo nebepažinti namų; žmogus, kuris yra problemos dalis; žmogus, kuris neturi sprendimo, bet nenori suktis vien tik apie savo ašį; žmogus, manantis, kad net menkiausias pozityvus veiksmas yra geriau nei jokio, kad kiekvienas asmeniškai yra atsakingas ir kad kova už šitos žemės išsaugojimą prasideda kiekvieno mūsų namuose; žmogus, gyvenantis dvidešimt pirmo amžiaus velniop einančiame pasaulyje, pasaulyje, kur vis dar užsispyrusiai kaunamasi dėl sienų ir teritorijų lyg nesuprantant, kad mes visi esame viena, mes visi įklimpę, susimovę, ir kai vienoje planetos pusėje liepsnoja gaisrai, kitoje pusėje iškrenta pilkas pelenų sniegas. Mūsų namai ir mūsų belonging – kur kas platesnės sąvokos, kurias reikia permąstyti, produktyviai perkurti, įdarbinti. Iš naujo patikėti mitu, kad pasaulį galima perrašyti, kad galima perrašyti tai, ką reiškia būti pasaulio piliečiu, kad galima perrašyti mus. Mes visi esame tos pačios migracijos trajektorijoje.

 

Esė publikuota „Šiaurės Atėnuose“, angliška versija „Dreaming of Snow“ pasirodė „Vilnius Review“.

Photo by Kacper Szczechla on Unsplash

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s