Kartą per metus grįžtu namo. Gerdamos kavą virtuvėje su mama kalbamės apie tuos, kurie per šiuos metus gimė, ir tuos, kurie mirė. Esu tokio amžiaus, kai gimstančiųjų vis dar daugiau nei mirusiųjų, kai kalbos apie mirtį vis dar atrodo pusiau žaidimas, flirtas su mintimi apie baigtinumą. Tokio amžiaus, kai grįžusi namo vis dar jaučiuosi grįžusi į vaikystę. Mamai atrodo, kad man trylika. Kartais taip atrodo ir man.

Mudvi kalbamės apie tuos, kurie mirė jauni, ir tuos, kurie mirė seni. Vardijame jų gyvenimo prasmes ir nutylime beprasmybę. Žodžiais išglostome jų veidus ir išlydime jų vardus. Minime tuos, kurie mirė ligoninėse, ir tuos, kurie užgeso namie. Pastarųjų vis mažiau. Ligoniai atiduodami institucijų globai, jų išėjimas tampa sterilus, nepaliudytas. Kažkada mirtis buvo bendruomenės centre, o išlydėjimas – viešas, kolektyvinis. Kažkada nešvanku buvo kalbėti apie seksą, dabar neminėtina tapo mirtis – anglų antropologas Geoffrey Gorer tai yra pavadinęs mirties pornografija.

Vis dar sapnuoju prosenelę, kaip ir kasmet sakau mamai. Reikia užpirkti mišias, kaip ir kasmet atsiliepia ji. Sėdime ir geriame kavą ten, kur mano prosenelė mirė. Tada, prieš dvidešimt metų, čia buvo jos lova, dabar sienos išgriautos, pastatytas virtuvės stalas. Noriu pasakyti mamai, kad kai sapnuoji savo mirusius, nepadeda nė šimtas mišių. Kad išvažiuodama nežinojau, jog išsivežu ne tik lagaminą su drabužiais ir knygomis, bet ir tuos, kuriuos palaidojau, ir tuos, kurių nespėjau palaidoti. Ir nors įsikrausčiau į naujutėlius vis dar dažais kvepiančius namus, dvasios rado mane už tūkstančių kilometrų, už vandenynų, už durų su dvigubu užraktu, už netikėjimo anapusybe.

Išvykimo judesys kartu yra ir praeities amputacija. Mes turime praeitį, kurios norime neprisiminti. Bet dvasioms ne kliūtis mūsų pakeistos pavardės, adresai ir žemynai.

***

Nuo kovo mėnesio daugiau nei paprastai galvojau apie mirtį. Telefono skambutis naktį, nepažįstamas numeris, ne mobiliojo ryšio zonoje praleistos dienos – sienoms užsidarius lengva tikėtis blogiausio. Galvojau apie mirimo ritualus, apie bendruomenės vaidmenį mirties akivaizdoje, galvojau apie daugybę dalykų vis negalėdama sau pripažinti, kad jei vieno tų netikėtų skambučių metu išgirsčiau apie artimo žmogaus mirtį, negalėčiau sau atleisti, kad išvažiavau. Išvažiavusieji nešiojasi skolas ne tik gyviesiems, bet ir mirusiesiems.

***

Šiemet buvo kelios akimirkos, kai labai norėjau namo. Kai skendome gaisrų dūmuose. Kai skendome naujienose apie pandemiją. Kai ant rankų laikiau savo mirštantį šunį, o po trijų mėnesių – kitą. Noriu namo, galvojau vairuodama namo iš veterinarijos klinikos, balkone šluodama pelenus ir apdegusius lapus, kurių iš miškų gaisrų atpūtė vėjas, galvojau tolimame žemyne uždarytomis sienomis. Noriu namo, ten, kur amžinas sekmadienis, kur mano išorinės ir vidinės geografijos centras, kur nėra pandemijų, klimato krizių, kur nemiršta nei mylimieji, nei šunys. Noriu namo, galvojau žinodama, kad tokių namų, kokių noriu, nėra, kad namesnių namų nėra. Yra tik šitie.

***

Kartais man atrodo, kad negrįžtu ne dėl to, kad ištekėjau už kitataučio, ne dėl to, kad mano namai dabar šitame žemyne, bet todėl, kad negrįždama jaučiuosi nemirtinga. Išvykimas man atrodo nemirtingumo pažadas, nes kažkuri mano dalis niekuomet nesens – ji šmėsčioja senųjų namų veidrodžiuose, jos ieškau senamiesčio vitrinų atspindžiuose, tai jos pirštų žymės ant nesuskaičiuojamą daugybę kartų skaitytų knygų. Ir jei mirsiu čia, tolimame žemyne, mieste, kur taip lengva ištirpti, gal niekas ir nesužinos, kad esu mirusi. Jei bendruomenė žodžiais neišglostys mano veido ir neišlydės vardo, jei niekas virtuvėje prie kavos puodelio nekalbės apie mano mirtį, gal iš tikro ir nebūsiu mirusi.

***

Vėlai vakare iš Seulo paskambino bičiulė. Dar paauglę tėvai ją išsiuntė į Sidnėjų. Čia ji baigė mokslus, čia iki šiol ir gyveno, kol galiausiai ėmė svarstyti apie grįžimą į Korėją, kur liko šeima. Kai trumpam atvyko į Seulą, motina ją nusivedė pas savo šamanę, kuri žinojo atsakymą į bet kokį klausimą (ar bent jau taip tikėjo jos motina). Ką man daryti, paklausė bičiulė. Likti ar grįžti? Šamanės akys buvo grėsmingo, neperregimo juodumo. Pasilik Australijoje, atsakė ji. Nebegrįžk į Korėją. Čia tavęs laukia piktosios dvasios, jos tave susargdins, tu ir mirsi čia, Korėjoje. Tavo namai Australijoje, važiuok iš čia ir niekada nebegrįžk. Korėjoje dvasios tau kelia pavojų, bet jos nenuseks tavęs į Australiją. Dvasios negali kirsti vandenyno.

Ar tiki dvasiomis, tada po apsilankymo pas šamanę paklausė manęs bičiulė. Skaipo ekranas buvo įrėminęs jos veidą, už nugaros matėsi vaikystės kambarys rausvais smulkiomis gėlytėmis išmargintais tapetais, per juos, regis, persišvietė kitas pasaulis – rožinių skaistalų, pirmų įsimylėjimų, vaikiško nekaltumo. Galvojau, ką jai atsakyti. Galvojau, ar ir ji grįžusi į vaikystės namus pasijunta trylikos. Galvojau, kaip jai pasakyti, kad dvasios, kuriomis verta tikėti, gali kirsti vandenyną. Joms ne kliūtis nei laikas, nei atstumai, nei mūsų netikėjimas. Jos smelkiasi mums į kaulus, caksi mūsų mirusių šunų pėdutėmis, šmėsteli vos akimis sugaunamais šešėliais kambarių kampuose, dejuoja su paukščiais ir vėju už lango. Jos anksčiau ar vėliau sugrąžina mus namo. Galvojau, kaip jai pasakyti, kad jei ji negrįš į Korėją, mirs Australijoje. Tik kitaip.

***

Kai buvau trylikos, maniau, kad keturiasdešimtmečiai nebegali įsimylėti. Sulaukusi keturiasdešimties galvoju taip pat. Man rūpi nebe meilė, o nemirtingumas. Nemirtingumo ieškau žodžiuose – savos ir svetimos kalbos. Žinau, kad mirties baimė skamba taip pat bet kuria pasaulio kalba. Išvykusi visą laiką nešioju ilgesio sunkumą tarsi nepagimdytą kūdikį. Jaučiuosi savo vietoje tada, kai jaučiuosi ne savo vietoje. Rašau apie save, nes nebeturiu ko slėpti. Beyond a certain age, sincerity ceases to feel pornographic, rašė Douglas Coupland. Mano istorijos niekuo neišskirtinės, kaip ir aš, ir ta mintis, užuot liūdinusi, guodžia. Mūsų neišskirtinės istorijos mus sujungia, net kai kalbame ir mirštame skirtingomis kalbomis, net kai gyvename skirtinguose žemynuose uždarytomis sienomis. Mūsų bendros istorijos yra mūsų priebėga, namai, kai tokių namų, kokių norime, nėra, kai namesnių namų nėra. Yra tik šitie. Namai, kuriuose sklando niekada mūsų nepaliekančios, kartais viltį dėl mūsų prarandančios, kartais su šypsena į mus žvelgiančios dvasios.

Tekstas publikuotas kultūros platformoje Magazinas.

Photo by Warren Wong on Unsplash