Praleisti ir eiti į turinį

Akvilina Cicėnaitė

  • Pradžia
  • Apie
  • Knygos
  • Vertimai
  • Susisiekti

Naujausi įrašai

  • Anglų kalbos žodynas
  • Neegzistuojanti šalis
  • Kada grįši į Lietuvą?
  • Bernardine Evaristo: „Pasakoju istorijas, kurios lieka nepapasakotos“
  • Matomos ir nematomos Sidnėjaus ribos
  • Knygos anatomija: „Kad mane pamatytum“
  • Sapnuoti sniegą
  • Dvasių namai
  • „Kad mane pamatytum“ – Metų knygos rinkimuose
  • Laikas pasakoti istorijas

Kategorijos

  • Apie gyvenimą svetur (29)
  • Apie keliones (4)
  • Apie literatūrą (20)
  • Apie visa kita (6)

Instagram: akvilina.cicenaite

Nuo tada, kai prasidėjo karas, neparašiau nė eilutės. Žinau, nedidelis praradimas. Bet vis tiek galvoju, kaip vadinasi rašytojai, kurie negali rašyti. Ar jie vis dar turi teisę į tą vardą, apie ką mąsto, ką veikia su rašymo nebeužpildomu laiku, ar, kaip aš, tiesiog gyvena toliau, tik be balso, be vardo, be klaviatūros tauškėjimo, būna paraštėse, nebe eilutėse. Ar kartkartėmis iš ilgesio priglaudžia pirštus prie E, S ir U, bando atkartoti pažįstamus judesius ir supranta, kad nepasigirs nė garso. Galvoju, kad tada, pirmomis karo dienomis, sustojau tylos minutei ir tuomet toji tyla išsitęsė, virto diena, savaite, mėnesiu, virto gedulo tyla, kai aplink viskas nusidažo juodai. Galvoju, kaip kadaise, dar vaikystėje, pradėjau rašyti ne dėl to, kad norėjau sukurti puikų tekstą, o iš troškimo išgirsti ir būti išgirstai, susikurti kalboje prieglobstį. Puslapiai anuomet buvo namai, tvarkingai rikiuojantis raidėms tikėdavau, kad ir pasaulis sutvarkomas taip – preciziškomis eilutėmis. Bet kai nebegali rasti prieglobsčio kalboje, apima jausmas, kad lieki be namų.
Šiąnakt sapnavau, kad esu Kijeve. Mes atsidūrę ant pastato stogo, bėgame nuo kulkų, sustojame ant stogo krašto ir žvelgiame į priešais liepsnojantį didingą namą barokiniais frontonais. Namas suaimanuoja, skyla pusiau ir susmenga žemėn kurtinamai sudrebindamas žemę; ką jie padarė, šaukiu, ką padarė, jie naikina šimtų metų senumo miestą! Ir tada pabundu.
Romanas „Anglų kalbos žodynas“ – jau spaustuvėje ir knygynuose pasirodys vasario antroje pusėje.

Aotearoa

AotearoakelionėsmaoriaiNaujoji Zelandijatikėjimas

Žuvis ir balandis

Praėjusią savaitę kažkas galiniame namo kiemelyje nudobė balandį.

Rašau „kažkas“, nors iš tikro esu beveik tikra, kas. Nudobė ir paliko šalia katino durelių. Nereikia būti nei žmogiškosios, nei katiniškos prigimties ekspertu, kad suprastum, jog tai buvo nedidelė raina katytė. Skaityti toliau →

Komentaras 2018-09-102020-12-31 Akvilina Cicėnaitė
AotearoaClaudia BellDidžioji BritanijamaoriaimigrantainaujakuriaiNaujoji Zelandijasala

Kaip Aotearoa virto Naująja Zelandija

AotearoaTęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia.

Aotearoa – maoriškas Naujosios Zelandijos pavadinimas, išvertus reiškiantis „ilgo balto debesies šalis“. Aotearoa buvo poezija. Pasakų šalis. Dabar tokios poezijos sukurti neįmanoma. Skaityti toliau →

Komentarų: 1 2014-10-062020-12-31 Akvilina Cicėnaitė
AotearoakelionėsmaoriaiNaujoji Zelandijapakehazelandiečiai

Iš kur atsirado zelandiečiai?

NZ is aukstaiTęsinys. Pradžią skaitykite čia.

Pasaulyje yra nedaug tautų, kurių kilmę būtų galima paaiškinti vienu sakiniu. Zelandiečiai – viena jų. Juos galima suskirstyti į dvi kategorijas. Vieni atplaukė kanojomis, kitus atplukdė laivai. Skaityti toliau →

Komentarų: 1 2014-10-022020-12-31 Akvilina Cicėnaitė
Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: WordPress.com.
  • Sekti Sekama
    • Akvilina Cicėnaitė
    • Prisijunkite prie kitų 39 pasekėjų
    • Already have a WordPress.com account? Log in now.
    • Akvilina Cicėnaitė
    • Konfigūruoti
    • Sekti Sekama
    • Užsiregistruoti
    • Prisijungti
    • Pranešti apie pažeidimus
    • Toliau skaityti Skaityklėje
    • Valdyti prenumeratas
    • Suskleisti šį langelį
 

Loading Comments...