Praleisti ir eiti į turinį

Akvilina Cicėnaitė

  • Pradžia
  • Apie
  • Knygos
  • Vertimai
  • Susisiekti

Naujausi įrašai

  • Savas kambarys
  • Naujausias Lauren Groff romanas „Matrix“ – odė kūrybos galiai
  • Anglų kalbos žodynas
  • Neegzistuojanti šalis
  • Kada grįši į Lietuvą?
  • Bernardine Evaristo: „Pasakoju istorijas, kurios lieka nepapasakotos“
  • Matomos ir nematomos Sidnėjaus ribos
  • Knygos anatomija: „Kad mane pamatytum“
  • Sapnuoti sniegą
  • Dvasių namai

Kategorijos

  • Apie gyvenimą svetur (29)
  • Apie keliones (4)
  • Apie literatūrą (21)
  • Apie visa kita (7)

Instagram: akvilina.cicenaite

Tik dabar, kad jau pradėjau galvoti apie kelionę į šių metų Knygų mugę, atsiverčiau pernykštės nuotraukas. Tada jomis taip ir nepasidalinau, ne paslaptis kodėl – tai, kas nutiko pirmą mugės dieną, nustelbė bet kokias knygas. Ir tada, ir vėliau vis užduodavau sau klausimą, kokia prasmė pasakoti istorijas nykstančio pasaulio akivaizdoje? Bet istorijų pasakojimas kartais gali atrodyti vienintelis prasmingas veiksmas, tylus pasipriešinimas tuštumai, beprasmybei, smurtui, mirčiai. O literatūra man vis dar rodosi vienas iš būdų liudyti žmogiškumą.
Pasirodžius „Anglų kalbos žodynui“, vis sulaukiu klausimo, ar tai autobiografinis kūrinys. O kas jums yra fikcija? - tuomet norisi atsakyti klausimu. Nes man fikcija – ir užrašyti gyvenimą kaip tekstą, pamatyti jo vidinę logiką, struktūrą, atsikartojimus, išsirinkti vieną iš daugybės galimų siužetų, leistis į kelionę kartu su besirandančiu kūriniu.
Nuo tada, kai prasidėjo karas, neparašiau nė eilutės. Žinau, nedidelis praradimas. Bet vis tiek galvoju, kaip vadinasi rašytojai, kurie negali rašyti. Ar jie vis dar turi teisę į tą vardą, apie ką mąsto, ką veikia su rašymo nebeužpildomu laiku, ar, kaip aš, tiesiog gyvena toliau, tik be balso, be vardo, be klaviatūros tauškėjimo, būna paraštėse, nebe eilutėse. Ar kartkartėmis iš ilgesio priglaudžia pirštus prie E, S ir U, bando atkartoti pažįstamus judesius ir supranta, kad nepasigirs nė garso. Galvoju, kad tada, pirmomis karo dienomis, sustojau tylos minutei ir tuomet toji tyla išsitęsė, virto diena, savaite, mėnesiu, virto gedulo tyla, kai aplink viskas nusidažo juodai. Galvoju, kaip kadaise, dar vaikystėje, pradėjau rašyti ne dėl to, kad norėjau sukurti puikų tekstą, o iš troškimo išgirsti ir būti išgirstai, susikurti kalboje prieglobstį. Puslapiai anuomet buvo namai, tvarkingai rikiuojantis raidėms tikėdavau, kad ir pasaulis sutvarkomas taip – preciziškomis eilutėmis. Bet kai nebegali rasti prieglobsčio kalboje, apima jausmas, kad lieki be namų.

Paauglių ir jaunimo literatūros konkursas

Alma LitteraliteratūraNiujorko respublikaPaauglių ir jaunimo literatūros konkursas

„Niujorko respublika“ – konkurso finale

Pegaso renginysSpalio pirmąją bus paskelbta knyga, laimėjusi Paauglių ir jaunimo literatūros konkursą. Priminsiu, kad laimėtoją rinko tiek komisija, tiek skaitytojai – paaugliai ir jaunimas. Skaityti toliau →

Komentaras 2015-09-292020-12-31 Akvilina Cicėnaitė
Blogą talpina WordPress.com. | Sukūrė: WordPress.com.
  • Sekti Sekama
    • Akvilina Cicėnaitė
    • Prisijunkite prie kitų 39 pasekėjų
    • Already have a WordPress.com account? Log in now.
    • Akvilina Cicėnaitė
    • Konfigūruoti
    • Sekti Sekama
    • Užsiregistruoti
    • Prisijungti
    • Pranešti apie pažeidimus
    • Toliau skaityti Skaityklėje
    • Valdyti prenumeratas
    • Suskleisti šį langelį
 

Loading Comments...