Reklaminiai lankstinukai, papildomos sąlygos ir medaus mėnesio pabaiga

suolis su lynuTęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia.

Kokių savybių reikia naujakuriams, siekiantiems įsikurti svetimoje žemėje? Pasak ne taip seniai sukurtų legendų, pirmieji atvykėliai buvo drąsūs, ryžtingi ir beatodairiški – būtent to reikėjo laukinei žemei „sutramdyti“. Dėl tokių savybių Naujosios Zelandijos gyventojai vėliau pagarsėjo kaip užsigrūdinę, bebaimiai, auksinių rankų darbininkai.

Jie buvo išradėjai, pabrėžiama šalį populiarinančiuose reklaminiuose lankstinukuose. Vardijama gausybė jiems priklausančių išradimų, tokių naudingų, kaip kad, pavyzdžiui, šuolis su lynu. O kaip kitaip – jis juk pakeitė pasaulį!

Legendos byloja, kad tokios pačios savybės būdingos ir šiuolaikiniams Zelandijos profesionalams – dizaineriams, filmų kūrėjams, verslininkams, sportininkams, garsėjantiems visame pasaulyje.

(Nieko nuostabaus, jog zelandiečiai garsėja savo išradimais. Juk Naujoji Zelandija viena pirmųjų pasitinka net Naujuosius metus.)

Zelandiečiai dievina gamtą, rašo reklaminiai lankstinukai. Jie – aistringi alpinistai ir žygeiviai. Jie dievina laisvalaikį ir atostogas gamtoje. Jie mielai ištisas dienas leidžia ant kojų ir palapinėje! Jie – tai „100% Pure New Zealand“. Tapk vienu jų, ragina reklaminis lankstinukas. Pasinerk į nepamirštamus nuotykius gamtos apsuptyje. Prisėsk prie baro, išgerk pintą ir susirask draugų visam gyvenimui!

Tačiau reklaminiai lankstinukai visuomet turi papildomų sąlygų. Tania jų nežinojo. Lankstinukus apie Naująją Zelandiją ji pavartė tik oro uoste. Iš jų įsiminė, kad tai nedidelė šalis, dydžiu panaši į Britaniją ar Japoniją, ir kad joje gyvena apie keturis milijonus žmonių. O dar ji miglotai prisiminė „Žiedų valdovą“ ir lankstinukuose matytus pasakiško grožio ežerus, primenančius dievybių akis.

Visa kita Taniai nebuvo labai svarbu. Ji apsisprendė greitai, nes, tiesą sakant, čia nebuvo ko spręsti. Į Maskvą grįžti Tania nenorėjo. Ten buvo tamsu, šalta, pikta ir liūdna. Britanijoje likti negalėjo. Ką tik išsiskyrė su vaikinu britu. Vienas Tanios magistro studijų profesorių pasiūlė jai stoti į doktorantūrą Velingtone. Tania gūžtelėjo pečiais ir pasakė, kad tai visai nebloga mintis.

Avantiūristiški sprendimai Taniai nebuvo būdingi. Pati nežinojo, kodėl kaip akis išdegusi nėrė į lėktuvą. Gal tai buvo netinkamai išsidėsčiusių žvaigždžių kaltė, nes racionalioji Tania šitaip nebūtų pasielgusi. Prieš kelerius metus perkopusi trisdešimtmetį, ji gerai žinojo, ko nori: sukurti šeimą ir susilaukti vaikų. Visa kita tebuvo paraštės. Išnašos jos disertacijoje.

Tanios svajonės sudužo pačią pirmąją vasarą, kai kasdien lijo. Vėjai nuo Antarktidos vėlė ir šiaušė jos plaukus. Tania nebenorėjo išeiti iš universiteto. Jame leisdavo ir vakarus, ir savaitgalius. Čia bent jau galima įsijungti šildytuvą, sakydavo ji.

Niekur neišeidama, mistiniu būdu Tania rado gerbėją. Gerbėjas pakvietė švęsti Kalėdų su jo šeima Pietinėje saloje.

„Bet mes per daug skirtingi“, – išmintingai purtė galvą Tania. Jai atrodė, kad trisdešimt penkerių metų vyras, grojantis gitara, besibastantis po pasaulį ir neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, nėra tinkamas sutuoktinis. Ir nesvarbu, kad jis atrodė kaip tobulas zelandietis iš reklaminio lankstinuko. „100% Pure New Zealand“.

„Aš turiu jaustis už vyro kaip už mūro. Turiu žinoti, kad jis pajėgus išlaikyti ir mane, ir mūsų kūdikį. O ką jis turi? Tik savo gitarą. Ir išvis man zelandiečiai atrodo nevyriški.“ Laiko gaišimas, nusprendė Tania.

Tania Naujojoje Zelandijoje ištvėrė tris mėnesius. Tuomet nusipirko lėktuvo bilietą. Į Britaniją – ji vis dar nenorėjo grįžti į Maskvą. Visi mėgino Tanią įtikinti, kad jos neaprėpiama neviltis yra tik depresija, kuri visuomet užplūsta persikėlus į svetimą šalį. Iš pradžių – medaus mėnesio laikotarpis. Paskui – neapykantos ir noro išvykti periodas. O galiausiai visuomet ateina susitaikymas. Tačiau Tania tik sarkastiškai juokėsi iš įkalbinėjimų kreiptis į psichologus. Tania buvo Tania. Psichologais ji netikėjo.

– Aš siaubingai nusivylusi, – pareiškė Tania. – Mane nuvylė studijos. Ši nesvetinga šalis. Šis baisus miestas. Šitas tragiškas klimatas. Laiko švaistymas. Gyvenu čia jau ketvirtą mėnesį, o ką mačiau? Kompiuterio ekraną. Kur ta švari ir žalia Naujoji Zelandija, apie kurią rašo reklaminiai lankstinukai? Kur nuostabaus grožio gamta ir adrenalino kupini nuotykiai? Mano didžiausias nuotykis – apsipirkti prekybos centre „New World“.

– Aš ne tokia kaip jie, – patylėjusi pridūrė ji. – Man nė motais gamta, alpinizmas ar žygiai. O ką jau kalbėti apie palapines. Aš pasiilgau tikro miesto. Pasiilgau gylio. Sielos. Pokalbių iki ryto. Apie svarbius ir nesvarbius dalykus.

Tania nutilo. Daugiau ta tema ji nebekalbėjo. Kitą dieną ją išsinešė Velingtono vėjai. Tania iškeliavo pamatyti tos švarios ir žalios Naujosios Zelandijos, apie kurią rašo reklaminiai lankstinukai, ir šokti su lynu nuo skardžio į upę. Po dviejų savaičių jos lėktuvas nusileis Hitrou oro uoste. Tania iki šiol įsitikinusi, kad tai buvo geriausias jos gyvenimo sprendimas.

Vienas komentaras “Reklaminiai lankstinukai, papildomos sąlygos ir medaus mėnesio pabaiga

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s