Tęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia.

Vaikystėje man atrodė, kad kitoje žemės rutulio pusėje gyvenimas verda aukštyn kojomis. Kelionė aplink pasaulį rodėsi įmanoma tik Žiulio Verno romane. Apsigyvenus Pietų pusrutulyje teko priprasti, kad žiemos šventės čia išties vyksta atvirkščiai. Aukštyn kojomis.

Kalėdos čia – ne žiemos, o vasaros šventė. Vienoje pasaulio pusėje žmonės bando užvesti užšalusius automobilius, o kitoje nuo parduotuvių lentynų šluojami kremai nuo saulės. Gruodis ir sausis – tradiciniai vasaros atostogų mėnesiai. Tuo laiku įstaigos užsidaro, miestas ištuštėja. Gatvėmis slampinėja turistai ir tie vargšai, kurie neturi vadinamojo „bach“ – atostogų namelio gamtoje, ilgai buvusio neatsiejama zelandiečių gyvenimo dalimi.

Likus mėnesiui iki Kalėdų, miestuose rengiami kalėdiniai paradai. Ši tradicija prasidėjo dar dvidešimtojo amžiaus pradžioje. Centrinėmis miesto gatvėmis keliauja Santa Klausai, angelai tirtančiais nuo vėjo sparnais ir animacinių filmų personažai, „Žvaigždžių karų“ herojai ir kartoninė karalienė Elžbieta. Gatvėse ryškiai raudonais žiedais sužydi pohutukawa, dar vadinami Kalėdų medžiais. Vėliau žiedai pabyra ant laukų, kelių ir šaligatvių, nuspalvindami miestus ir pakrantes kalėdiniu krauju.

Kone dešimties metų senumo apklausoje į klausimą, kur norėtų praleisti savo Kalėdas, dauguma zelandiečių atsakė mieliausiai švenčiantys su šeima, artimaisiais ir draugais. Tik dešimčiai procentų apklaustųjų svarbiausia buvo religinė Kalėdų prasmė. „Kalėdos – tai pora gerų knygų, ramus paplūdimys ir puikus įdegis“, „Kalėdos – tai maloniai šildanti pečius vasaros saulė“ – skelbia reklaminiai plakatai parduotuvių vitrinose. Kalėdos – tai ir kepsnys ant grotelių, galėtų pridurti bet kuris zelandietis.

Maoriams gruodžio šventės neturi didelės reikšmės. Naujuosius metus jie švenčia birželio pradžioje, kai danguje pasirodo Matariki – Plejadės, arba Septynios Seserys. Iš čia ir šventės pavadinimas – Matariki, kas pažodžiui išvertus iš maorių kalbos reiškia „mažosios akys“ arba „dievo akys“. Tai senųjų metų pabaiga ir naujųjų pradžia, lydima ritualų, aukojimų bei pasirengimų naujam derliaus sezonui.

Tuo tarpu Pakeha taip pat turi daugybę senųjų metų palydėjimo ritualų, kurių svarbiausi – atsipalaiduoti ir truputį išgerti. Naujųjų naktį Velingtono centras švenčia. Krantinė taip pat nemiega. Po vidurnakčio ten, atokioje prieplaukoje, stovi dviese: ispaniško gymio vyras ir moteris. Mačo baltais marškiniais, lyg iš begarsio kino ekrano, viena ranka apsikabinęs moterį per pečius, kita jai kažką rodo danguje.

– Labas. Tai Magdalena, – su neslepiama pasididžiavimo gaidele tarė mačo. Magdalena buvo apsirengusi raudoną suknią, o jos akyse buvo šimtas metų vienatvės. Vyriškis neabejojo, kad visą gyvenimą laukiau susitikimo su Magdalena – Velingtone, sausio pirmosios naktį ant tamsaus įlankos kranto.

– O ten, – parodė ranka į dangų vyriškis, – yra mėlynasis mėnulis.

Tamsoje giliai žibėjo juodos Magdalenos akys.

– Blue moon. Kas žino, kur būsime po devyniolikos metų, Magdalena? Danguje?

Užvertėme galvas į dangų, kur kaip gražiausias kalėdinis žaislas spindėjo mėnulio pilnatis ir kur, labai pasistengę, galbūt būtume galėję virš mėnulio įžiūrėti nusidriekusį mėlyną šydą. Tačiau jokio šydo nebuvo – tik mūsų vaizduotėje. Juk mėlynasis mėnulis buvo tik pavadinimas: taip vadinama antroji mėnulio pilnatis tą patį mėnesį. Šis reiškinys pasikartoja maždaug kartą per pustrečių metų. Tačiau kitas mėlynasis mėnulis per Naujuosius bus tik po devyniolikos metų.

„Ar jau išmušė dvylika?“ – paklausė vyras, tačiau atsakymo nebelaukė. Tokios niekingos smulkmenos, kaip kalendorinė data ir laikas, jo nedomino. Jiedu nuėjo krantine – Magdalena su savo vyriškiu, susiglaudę taip, lyg kartu galėtų praleisti tik vieną, mėlynojo mėnulio naktį. Lyg kitos turėtų laukti ištisus devyniolika metų. Norėjau juos pasivyti ir atplėšti vieną nuo kito, plėšte išplėšti jų istoriją. Juk šiame mieste gyvenau dėl istorijų, kurias reikia užrašyti.

Tačiau to nepadariau.

Miestas tilo. Pro šalį praėjęs būrys policininkų palinkėjo laimingų Naujųjų. Iš tamsos išniro du pavargę siluetai: ji avi jo batus, jis eina vienomis kojinėmis ir nešasi rankose jos aukštakulnius batelius.