Įsivaizduojami miestai

Kitais metais sukaks dešimtmetis, kai esu išvažiavusi iš Lietuvos, o aš vis dar negaliu tuo patikėti. Vis dar nemoku, o gal negaliu išsikrauti lagaminų, neperku visų trokštamų knygų – jos tokios sunkios kraustantis iš vienų namų į kitus. Vis dar manau, kad esu čia laikinai. Bet jau žinau, kad nė prieš vieną kelionę nesijaudinu taip, kaip ruošdamasi grįžti į Vilnių. Skaityti toliau

„Déjà vu Vilnius“ – pasakojimas apie miestą, kurio nebėra

dejavu_vilniusMano kartai teko keista lemtis – gimti šalyje, kurios daugiau nebėra. Pradėti mokytis vaikščioti gatvėmis, kurios pervadintos kitais vardais. Pamatyti, kaip vieną ideologiją pakeičia kita, bet mokytojai lieka tie patys. Užaugti abejojant, ar išvis gali būti kas nors amžino. Perskaityti Peleviną ir Couplandą – abu originalo kalba. Išaugti miestą ir iš jo išvažiuoti. Juk vis tiek miesto, kuriame užaugome, nebėra. Skaityti toliau