Tęsinys. Ankstesnę dalį skaitykite čia.

Karščiausia zelandiečių svajonė išsipildė – „The All Blacks“ laimėjo pasaulio regbio čempionato auksą. Čempionatas nudažė salos gyvenimą pačiomis ryškiausiomis spalvomis. Bet galiausiai ir jis baigėsi. Žūtbūt reikėjo pakaitalo šiai visuotinei karštligei.

Ir žinoma, jis atsirado.

– Šį savaitgalį dalyvavau atrankoje į „Hobitą“, – niūriai ištarė bičiulis, vardu Džo. Su kava atsisėdome saulės atokaitoje, gaudydami šykščius spindulius.

– Ir kaip? Pavyko? – paklausiau slapta pavydėdama. Paskutiniai disertacijos rašymo mėnesiai skriejo žaibiškai, ir man tiesiog pagailo laiko.

– Ką tu, – numojo ranka Džo. – Mes pasirodėme ten laiku, vidurdienį, kaip ir skelbta, ir atsistojome pačiame eilės gale. Prieš mus buvo šimtai, o gal tūkstančiai. Negi reikėjo važiuoti šeštą ryto?

Regbio karštligė baigėsi. Tuomet Svajonių šalį supurtė „Hobito“ bumas. Juosta buvo neseniai pradėta filmuoti „Weta“ studijoje Velingtono priemiesčiuose (beje, weta – tai vienas didžiausių pasaulyje vabzdžių, randamas tik Naujojoje Zelandijoje). Laikraščių puslapiuose pasirodė skelbimai dalyvauti atrankose statistų vaidmenims. Žinia buvo perduodama iš lūpų į lūpas ir sklido šviesos greičiu.

Atrankos diena buvo sekmadienis. Studiją užplūdo minios. Sąrašai prisipildė per porą valandų, bet žmonės vis tiek atkakliai stovėjo kilometrinėse eilėse. Ko gera, į statistų sąrašus pakliuvo tik tie, kurie kantriai lūkuriavo prie studijos nuo šeštos ryto.

Tačiau tarp jų nebuvo Mareko.

Marekas – ekscentriškas trisdešimtmetis lenkas, kurio gyvenime puikiai derėjo trys aistros: devintojo dešimtmečio muzika, gido darbas Krokuvos senamiestyje ir „Žiedų valdovas“. Savo kelionės į Naująją Zelandiją laiką jis suplanavo taip, kad galėtų pakliūti į filmavimą. Keliavo susiveržęs diržus, valgė pigiose užkandinėse ir prašėsi nakvynės pas „Couchsurfing“ bendruomenės narius.

– Atvykau čia filmuotis, – pasigyrė jis.

– Tu su turistine viza. Negali dirbti legaliai.

Bet mano realizmas Marekui buvo nė motais.

– Dar pažiūrėsim, – mįslingai mirktelėjo jis.

Kitą rytą jis dingo. Pasirodė tik vėlai vakare, ant pečių vilkdamas krūvą metalo laužo ir kažkodėl – dvokiantį neaišku kokio gyvūno kailį. Pasirodė, kad per tą laiką Marekas aplakstė pusę Velingtono dirbtuvių ir vienoje jų susitarė, kad jam pagamins šarvus.

Po poros savaičių Marekas pavirto gyvąja statula Cubos gatvėje. Ant galvos – šalmas, iš po jo kyšo ilgi plaukai, ant krūtinės – šarvai. Apsijuosęs odiniu sijonu, kojos apautos klaikiais auliniais batais, veidas išteptas juosvai žalsvais dažais, kurie išlieka net ir kruopščiai nusiprausus. Vieni praeiviai išsigąsta, kiti prapliumpa juoktis, bet abejingų nelieka. Žvanga į skardinę metamos monetos.

– Me goblin! Giv koin! – žvygauja goblinas Marekas.

Po Kalėdų Marekas susikrovė į kuprinę savo goblino atributus ir vilkdamas šarvus iškeliavo ieškoti laimės į Pietinę salą. Keliavo pakeleivingais automobiliais, užsidirbdavo alui didesnių miestų gatvėse. Apie jį parašė visi vietiniai laikraščiai. Jų antraštės skelbė apie didelę mažo lenko svajonę patekti į Peterio Jacksono filmą.

Ko jis tikėjosi? Kad apie jį perskaitys pats Jacksonas ir supras, kad tik mažojo lenko ir trūksta jo filmui? Gal tikėjosi, jog goblinų svajonės visada išsipildo? Marekas buvo pasiryžęs nuo pat aušros slankioti palei „Weta“ studijos langus su savo apdarais. Jis sugrįžo prieš pat didžiąją atranką, bet buvo priverstas kartu su didžiule minia kitų gerbėjų nusliūkinti šalin, taip ir nepasiekęs didžiosios filmavimo aikštelės.

Marekas – ne vienintelis svajotojas. Nemažai jų filmavimo metu suplūdo į Velingtoną tikėdamiesi stebuklo – pakliūti į savo dievinamą istoriją. O tuo tarpu turizmo bendrovės pelnėsi vežiodamos turistus po įsimintinas „Žiedų valdovo“ vietas. Šis fenomenas buvo pavadintas „Tolkino turizmu“.

Nustatyta, kad Tolkino turizmas išties padidino Naujosios Zelandijos turistų srautus. Metinis turistų skaičius padidėjo nuo 1,7 milijonų 2000 metais iki 2,4 milijonų 2006 metais, ir tai iš dalies siejama su „Žiedų valdovo“ fenomenu. Milijonai žmonių, tarp jų ir Marekas, siekė savo akimis pamatyti vietas, kuriose buvo filmuojami garsieji kadrai. Net Naujosios Zelandijos nacionalinių parkų interneto svetainė pateikia tikslias tų vietų koordinates su aprašymais.

„Hobito“ premjera Velingtone tapo metų įvykiu. Courtenay gatvėje buvo nutiestas raudonas kilimas, kuriuo ėjo filmo žvaigždės. Aplink karštligiškai grūdosi minios ir spragsėjo fotoaparatai. „Hobito“ garbei filmo stilistika buvo nudažytas vienas „Air New Zealand“ lėktuvų, sukurtas šmaikštus skrydžio saugos taisyklių filmukas.

Visi nekantravome pamatyti filmą. Atrodė, kad jame išvysime ir save. Visai nesvarbu, kad filmavimo metu tik gyvenome toje pat saloje. Dar nepasirodęs, filmas jau tapo legenda, o salos gyventojai taip pat jautėsi mažytėmis vaikščiojančiomis legendomis, išdidžiai nešančiomis „Hobito“ vėliavą.

Regbis baigėsi, bet tai buvo nesvarbu: juk atsirado „Hobitas“. Režisierius Peteris Jacksonas jau seniai buvo tapęs nacionaliniu pasididžiavimu, prilygstančiu regbio komandai. „Hobito“ karštligės apogėjumi tapo orų pranešėjas, televizijoje pasirodęs su elfo kostiumu. Gudriai krutindamas prisegtas ausis jis pastebėjo, kad dabar – idealus laikas apsilankyti Šyre.