Laikas pasakoti istorijas

Visą praėjusią savaitę vidinis laikrodis mane pažadindavo antrą ryto. Atsikėlus paryčiais, išsiderinus dėl laiko skirtumo lengva vaizduotis juodžiausius scenarijus. Juose pasaulis išraižytas neįveikiamų sienų, o aš lieku vienoje sienos pusėje – be teisės grįžti, be prabangos rinktis, kur gyventi ir kur mirti. Bemiegėmis naktimis prisimenu visus distopinių knygų ir filmų siužetus, galvoju apie liepsnojantį pasaulį, apie pasaulį be laivų, lėktuvų ir traukinių. 2020-tieji man bus gyvenimo distopijoje metai.

***

Keliauti ar nekeliauti? Likus vos kelioms dienoms iki Knygų mugės svarsčiau, ar nevertėtų atšaukti planuotos kelionės. Tuomet pandemija dar nebuvo paskelbta, Australijoje užfiksuota vos pora koronaviruso atvejų, Lietuvoje – nė vieno; galbūt – nebeprisimenu – jau buvo pasigirdę raginimų atidėti nebūtinas keliones. Bet nuo kada keliauti atrodo būtina? Teisė laisvai judėti tapo tokia neatsiejama nuo mūsų, kad jos suvaržymas tolygu įkalinimui – grįžimui į savo namų, savo kūno kalėjimus.

Lietuva yra šalis, kur norėčiau numirti, prieš porą metų rašiau straipsnyje. Rašydama nuoširdžiai tuo tikėjau, bet matyt, vaizduotėje regėjau save seną, susitaikiusią su savo mirtingumu. Romantiškai įsivaizdavau, kad mirti lengviau ten, kur žemė sava. Bet kai esi vidutinio amžiaus, romantiką užgožia pragmatika – sirgti ir galvoti apie mirtį lengviau ten, kur turi sveikatos draudimą. Ekstremaliose situacijose tenka rinktis: būti čia ar ten. Būti ‘teisingoje’ sienos pusėje. Troškimas keliauti – senas kaip pati žmonija, bet tik pastaraisiais dešimtmečiais mobilumas tapo toks globalus. Laisvė mums atvėrė sienas, bet keliaudami ir ieškodami namų svetur nepagalvojome, ką darysime, kai jos bus uždarytos. Nepagalvojome, kad gali tekti rinktis, o kartais – neturėti pasirinkimo.

***

2019 m. JT duomenimis, žmonių, gyvenančių ne toje šalyje, kurioje gimė, buvo 272 mln., arba 3,5 proc. visos žmonijos. Priklausau privilegijuotųjų daliai – jie gali jaustis saugūs dėl turimo sveikatos draudimo, net ir persipildžius ligoninėms žino, kad bent teoriškai turi teisę susirgę į jas pakliūti. Bet yra ir kita, kur kas pažeidžiamesnė dalis, – nelegalūs migrantai, pabėgėliai, ieškantys prieglobsčio, žmonės, likę valstybių paraštėse ir paribiuose, – tie, kurie šios krizės akivaizdoje yra dar bejėgiškesni. Jie ne tik neturi teisės į sveikatos priežiūrą ir socialines paslaugas, bet dėl kalbos ar kultūros barjerų gali tiesiog nežinoti, kaip savimi pasirūpinti arba neturėti galimybių apsisaugoti. Jie neretai ir be dokumentų, be tapatybės, jie nepatenka į pasiruošimo pandemijoms planus, jie lieka užribyje, niekieno žemėje.

***

Mačiau džiūgaujančių, kad štai tokiu būdu „planeta apsivalo“, „gamta tvarkosi“. Taip, taršos sumažėjimas – paradoksalus pandemijos privalumas. Bet džiūgauti dėl pandemijos – vadinasi, džiūgauti dėl tūkstančių mirčių, dėl milijonų, atsidursiančių skurde, dėl nukentėsiančios pažeidžiamiausios visuomenės dalies, dėl galybės žmonių, kurie dėl blogėjančios ekonominės situacijos neteks darbo ir pragyvenimo šaltinio. Todėl toks džiaugsmas – labai jau nevienaprasmis.

***

Mačiau tuščias lentynas Sidnėjaus parduotuvėse, žmones, laukiančius, kol atsivers prekybos centrų durys, kad galėtų įsigyti prabanga tapusių būtiniausių prekių – ryžių, makaronų, miltų, tualetinio popieriaus, popierinių rankšluosčių, rankų dezinfekcinio skysčio. Šios prekės dabar griežtai ribojamos, prekybos centrai paskelbė, kad rytais pirmoji valanda po atidarymo bus skirta apsipirkti senukams ir neįgaliesiems – jiems panikuojančių pirkėjų beprotybė išmušė ir taip netvirtą pagrindą po kojomis. Tuščios lentynos man tampa déjà vu, nubloškia į sovietinę vaikystę, nužymėtą trūkumo jausmu – materialaus komforto ir vidinės bei išorinės laisvės. Žmogiška jaustis pažeidžiamam, žmogiška nerimauti dėl artimųjų, kurie toli. Bet kartu žmogiška prigimtis yra tokia, kad labai baisu gali būti tik labai trumpai, vėliau – prisitaikome. Išmokstame būti kitaip.

***

Mačiau nepatenkintų, kad paskutiniu metu socialiniuose tinkluose – vien žinutės apie tą patį. Bet, kaip šįryt per radiją dainavo Eltonas Johnas, “guess there are times when we all need to share a little pain. / And it’s times like these when we all need to hear the radio / Cause from the lips of some old singer we can share the troubles we already know.” Rašom ir dalijamės, nes mes gyvi, nes neramu, nes norisi būti kartu, norisi laikytis už rankų. Paauglystėje skaičiau „Dekameroną“: septynios damos ir trys jaunuoliai, besislepiantys atokioje viloje netoli Florencijos, kad išvengtų miestą siaubiančio maro, pasakoja vieni kitiems istorijas – kad prasiblaškytų, kad išliktų. Mes pasakojame savo istorijas dėl tos pačios priežasties – kad išliktume, kad prisimintume vieni kitų pasakojimus, kad nepasikliautume vien savo netvaria atmintimi. Kad mūsų žodžiai liktų ilgai po to, kai nebebus mūsų. Ir man regis, tai – pats tikriausias šių neramių dienų stebuklas.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s