Man visuomet sunku keliais žodžiais nusakyti, apie ką mano knyga, todėl džiaugiuosi, kai tai pavyksta kitiems. Kaip, pavyzdžiui, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos vyresniajai bibliotekininkei-kultūrinės veiklos koordinatorei Viktorijai Ivanovai, trumpai ir taikliai nupasakojusiai „Kad mane pamatytum“ siužetą.

„Baigiantis 1999-iesiems visi nuščiuvę laukia pasaulio pabaigos arba naujos pradžios. Gilei pastaroji praverstų – galbūt ji susigrąžintų geriausią draugę ar pavyktų suvaidinti mokyklos spektaklyje, gal net tėtis šiek tiek pamirštų tą savo naująją šeimą ir atkreiptų dėmesį į ją, Gilę, bet svarbiausia – galbūt mama mestų treningus dėvintį Kurmį ir pagaliau atvirstų į tikrąją mamą. Artėjant Naujiesiems metams, daugėja netikėtumų, įtampa auga… Kaip visame šiame chaose būti pastebėtai tų, kurie rūpi labiausiai? Pasakojimas nestokoja subtilaus humoro, charizmatiškų veikėjų ir žingsnis po žingsnio įgyjamos išminties.“

Prieš porą metų pradėjau rašyti šį kūrinį norėdama papasakoti apie pasaulio pabaigos laukimą – tą keistą, šiek tiek beprotišką amžių sandūros laiką. Tačiau berašant tekstas virto knyga apie išgyvenimus, kurie padeda suaugti. O dar – istorija apie meilę teatrui.  Apie draugystę, stipresnę už pavydą. Apie mamos ir dukros ryšį. Apie meilės ilgesį ir apie norą būti pamatytam, kuris turbūt universalus, kad ir kokio amžiaus būtume, kad ir kuriame dešimtmetyje gyventume.

„Kad mane pamatytum“ tęsia savo kelionę ir ką tik pateko į akcijos „Metų knygos rinkimai 2020“ knygų paaugliams trejetuką. Visas nominuotas knygas pamatyti ir balsuoti už labiausiai patikusią galite čia. Iš vieno įrenginio galima balsuoti net penkis kartus.

Knygos pradžia jau dalinausi čia, o šiame įraše – viena mano mėgstamiausių ištraukų.

***

Nuo to laiko, kai namie atsirado Kurmis, pasikeitei ir tu, mama. Nežinau, kada jis spėjo tave pakeisti. Bet ta moteris, su kuria dabar gyvenu, nėra mano mama. Mano mama verkia žiūrėdama filmus, klausydamasi „Foje“, skaitydama knygas ir mano rašinius, žiūrėdama į žvaigždes ir galvodama norus, daugybę norų. Mano mamai juokiantis akyse atsispindi žvaigždės. Tai moteriai, kurią Kurmis mums pakišo vietoje mamos, neberūpi skaityti ar žiūrėti į žvaigždes. Kartais man atrodo, kad tai moteriai mes išvis neberūpim.

Vieną dieną parėjusi ant virtuvės stalo radau paglamžytą lankstinuką. „Kaip ruoštis pasaulio pabaigai?“ – klykė didžiulės raudonos raidės jo viršuje. Per vidurį buvo pavaizduotas mėlynas Žemės gaublys, apsuptas liepsnų, ir kažkodėl jį laikančios rankos baltomis pirštinėmis. „Mama, negi tiki tokia nesąmone?“ – paklausiau jos. „Kodėl nesąmone? – puolė ginčytis mama. – Juk mes niekada nežinome, kada gali užklupti pabaiga, todėl privalome jai ruoštis!“ Išsigandau ir nebepaklausiau, kaipgi mums reikėtų ruoštis. Išsigandau, nes žinojau, kad pamišimas gali būti užkrečiamas. Nesiliesk prie manęs, mama, aš nenoriu užsikrėsti tavo beprotybe. Atleisk.

O juk dar taip neseniai, šį pavasarį, kai jau buvo išėjęs tėtis, bet Kurmis dar nebuvo pasirodęs, sekmadieniai buvo mūsų – braškiniai, blyniniai, sviestiniai. Paskutinis traukinys mūsų dar laukė, ir mes vis dar rašėme meilės laiškus Andriui ant aprasojusio virtuvės lango. Mama uždegdavo visas turimas žvakes ir ištraukdavo paslėptų „Paukščių pieno“ saldainių.

– Ar tu vis dar rašai eilėraščius, mama? – tada įsidrąsinusi jos paklausiau. Tą dieną jos akys žibėjo kaip niekada anksčiau, jos buvo sklidinos paslaptingos sekmadienio šviesos. Mama nusišypsojo ir ilgai nieko neatsakė.

– Esti žmonės akmenukai ir žmonės meteorito nuolaužos, – galiausiai tarė ji. – Žmonės akmenukai nieko nesiilgi, nes jie viską turi čia. Žemė jų namai. Jiems nieko nereikia, pakanka tiesiog būti saulės atokaitoje, jausti pavasario lietų, vasaros kaitrą, rudens vėsą, o žiemą miegoti po sniego apklotu. Bet yra ir žmonės meteorito nuolaužos. Jie nukritę aukštai iš dangaus ir visą gyvenimą praleidžia pakėlę akis, ilgėdamiesi savo tėvynės. Ne čia jų namai, ne čia jų vieta. Kad ir kaip bandytų pritapti, anksčiau ar vėliau ilgesys juos sulaužo.

– O kas tu? – paklausiau, nors atsakymą ir taip žinojau.

Bet tada pagalvojau, kad gal esti dar viena žmonių rūšis. Gal yra žmonės žvaigždės, kurie nukrito į žemę tam, kad šviestų. Kurie nesiilgi savo tėvynės, nes jų paskirtis – tiesiog būti čia, šviesti ir spindėti.

Kai apie tai pasakiau mamai, jos akys prisipildė sklidinai ir iš jų tarsi iš perpildyto šaltinio ėmė lietis ašaros. Kitą rytą prabudusi radau eilėraščių pėdsakus virtuvėje, jos eilėraščiais buvo išmargintas stalas, kėdės, langai ir sienos.

Mama, kartojau mintyse, bet taip garsiai, kad tik kurčias galėtų negirdėti, aš tavęs pasiilgau, mama. Išrašiau šiuos žodžius virtuvės lange, ištrupinau duonos trupinėliais ant stalo. Mama, mes nebeturime televizoriaus, vadinasi, galime žiūrėti vieni į kitus? Mama, pažiūrėk į mane, mama. Mama, jei reikės, aš pakliūsiu į laikraščius, net į tą prakeiktą televizoriaus ekraną. Jei tik reikės, kad mane pamatytum.

Bet mama – pakeista mama – manęs negirdėjo.

„Kad mane pamatytum“. Vilnius: Alma littera, 2020