Praėjusią savaitę kažkas galiniame namo kiemelyje nudobė balandį.

Rašau „kažkas“, nors iš tikro esu beveik tikra, kas. Nudobė ir paliko šalia katino durelių. Nereikia būti nei žmogiškosios, nei katiniškos prigimties ekspertu, kad suprastum, jog tai buvo nedidelė raina katytė. Vaikšto po namus, glaustosi, meilikauja, žvilgčioja didelėmis akimis. Katino savininkę ištiko isterija: „Juk negalėtum taip padaryti, mano keksiuk? Negalėtum užmušti balandžio? Tu juk toks geras ir švelnus…“ Kartais taip norisi tikėti švelniąja prigimties puse.

Praėjusią savaitę kažkas paplūdimyje nudobė žuvį.

Rašau „kažkas“, nors esu visiškai tikra, kas – mačiau savo akimis. Sėdėjau šiaurinės Naujosios Zelandijos salos vakariniame krante, kažkur per patį salos vidurį, į pietus nuo Naujojo Plimuto. Tai buvo vidutinio amžiaus maoris. Tiksliau, trys. Atplaukė motorine valtimi, vandeniu įsiręžę vilko didžiulius kubilus žuvies. Ant kranto su banglentėmis lakstė keli vaikai, džiaugsmingai klykavo lyg žuvėdros, skriejo bangomis lyg delfinai. O aš sėdėjau ant akmens ir galvojau apie meilę, bet metafiziškai – taip, kaip galvoja moterys su aukštuoju išsilavinimu.

Prie manęs priėjo vaikas, rankose laikydamas dvi žuvis. Gyvas. „Nori?“ – paklausė jis. „Ne, ką tu!“ – išsigandusi sumosikavau rankomis. Juk esu dar už penkių šimtų kilometrų nuo namų ir dar kelias valandas važiuočiau ant kelių laikydama gyvą žuvį. Vaikas tik pakraipė galvą. „Kodėl nenori žuvies?“ – šūktelėjo maoris nuo valties. Ir tikrai – juk nemandagu atsisakyti, kai paplūdimyje tau siūlo vakarienę. Žinoma, pagalvoju apie krikščioniškąją žuvies simboliką. Apie padėką, kaltę ir atleidimą. Atleisk, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams. Atsisakyti likimo dovanos nuodėmė, kito karto paprasčiausiai nebūna.

„Aš esu vegetarė“, – nevykusiai aiškinuosi maoriui.

„Tada aš tau žuvį išdorosiu“.

Nebegaliu jam prieštarauti.

„Turbūt nenori matyti?“ – šypteli jis man ir paėjęs kelis žingsnius link vandens nukerta žuviai galvą. Perskrodžia ir išima vidurius, užsimojęs švysteli juos šalin, kur ką tik lakstė vaikai su banglentėmis. Aplink mus ima būriuotis paukščiai, kaitriai plieskia saulė.

Aš jam sakau, kad nieko gyvenime nesu užmušusi – nei žuvies, nei katino, nei balandžio. Anuomet dar nebuvau nužudžiusi ir nė vieno savo personažo.

„O ką tu veiki mūsų krašte?“ – klausia jis. Ir aš kaip visuomet nežinau, ką jam atsakyti.

Tą vakarą namuose Padėkos vakarienė. Užsispyriau, kad turime ją surengti, nes šį kartą turiu už ką padėkoti. Tik nežinau kam. Turėjau maoriui pasakyti, kad į šį kraštą atvykau ieškodama meilės ir dievo. Pasaulis susiaurėjo, jame teliko keli išgyvenimui būtini dalykai: lagaminas, dantų šepetukas, pasas, lėktuvo bilietas ir balta lėkštė mėlynais krašteliais, kurios viduryje puikavosi žuvis, iškepta orkaitėje su kokosų pienu. Noriu padėkoti mokytojoms, braukiusioms mano sakinius, nes dėl jų išmokau rašyti be klaidų. Kritikėms, sakiusioms, kad nesu talentinga, nes dėl jų iki šiol užsispyrusiai, netalentingai rašau. Mylimiesiems, kurie mane paliko, nes dėl jų esu laisva klysti ir abejoti. Jei to nebūtų nutikę, pasaulis galbūt iki šiol būtų beskonis. Gal ir pati būčiau beskonė. Dėkoti dievui, dėl kurio nesu tikra, nes tai reiškia, kad visada turiu galimybę rinktis, klysti, pralaimėti. Kaip galėčiau nebūti dėkinga, jei vietoje dievo gaunu žuvį? Tai bent jau šis tas apčiuopiamo.

„Gal jau galime valgyti?“ – priekaištingai žiūri prie stalo susirinkusiųjų akys.

Purtau galvą.

Nuo to laiko, kai manyje kažkas numirė, nebebijau mirties, sakau jiems. Ir už tai esu dėkinga. Nuostabu jausti kiekvieną akimirką kaip peilį; štai ji skrodžia mano vidurius, štai išplėšia širdį, esu nuoga, pažeidžiama ir laiminga, mano vidurius nusineša paukščiai. Esu laisva kilti ir kristi, esu besvorė, mirusi, o kartu labiau gyva nei kada nors anksčiau. Galbūt nustojusi tikėti meilės ir dievo besąlygiškumu tiesiog suaugau. Gal iš tikro mirties nėra, nes mes visi atgimsime: ir balandžiai, ir žuvys, ir buvę mylimieji; taikiai gyvensime puslapiuose, kol išbluks raidės, kol išbluks skaitančiųjų akių šviesa.

Ir už tai esu dėkinga.

Gruodis, prieš aštuonerius metus