Mėlynasis banginis

Kai vieną dieną išvyksiu iš Australijos, žinau, kurį adresą išsivešiu. Dvejus metus gyvenau ant vandenyno kranto, bet iki šiol sapnuoju potvynius. Sapnuoju ir cunamius, atplūstančius kaip mirtis – be perspėjimo, pasiglemžiančius pakrantės suoliukus, automobilius, kūdikių vežimėlius ir spalvotais megztukais apvilktus šunis. Dvejus metus užmigdavau sūpuojama vandenyno gausmo, neišverčiamo, nepaaiškinamo, gražiausio iš visų kalbų.

Persikrausčiau į priemiestį šalia vandenyno ieškodama tylos ir rojaus. Saulės nutviekstais rytais atrodydavo, kad čia negalėtų nutikti nieko blogo. Bet tą vasarą ėmiau skaičiuoti mirtis. Pirmoji – naujagimio. Atsikraustymo savaitę smėlyje palaidotą kūdikį rado paplūdimyje žaidžiantys vaikai. Sekmadieniais ten vykdavo vaikų sporto klubo rungtynės. Paplūdimį išsyk užtvėrė, kūdikio mirtis tarsi cunamis užplūdo naujienų puslapius. Nei motinos, nei tėvo nerado. Galiausiai vietinė šeima nusprendė simboliškai įsivaikinti Lili Rose – tokį vardą suteikė mirusiam kūdikiui – ir surengė mergytei laidotuves. Po kelių savaičių, o gal mėnesių smėlis užpustė jos prisiminimą. Smėlėtam takui sukant ties kranto vingiu, kur ją rado, galvodavau, kas buvo Lili Rose ir kas ji galėjo būti. Galvodavau apie jos motiną – beveidę, bevardę. Gal ji pati dar vaikas, gal narkomanė, o gal tiesiog labai išsigandusi. Ties tako vingiu galvodavau apie pasaulio kūdikius, mirusius be vardo, be kapo, neturėjusius gimti. Galvodavau ir apie knygas, kurios taip ir liko neparašytos, kurias autoriai numarino joms nespėjus gimti. Gal ir jie buvo labai išsigandę. Raminamai gaudė vandenynas, o mano burnoje radosi sūrus skonis – jūros druskos, baimės ir kraujo.

Ėjo mėnesiai, atsirado pažįstamų veidų ir vardų. Kavinės savininkas, pasveikinantis vietiniams, ne turistams skirta šypsena, kai šeštadieniais ateidavau kavos. Jogos mokytoja, prisimenanti mano vardą, mano silpnąsias vietas. Ėmiau suprasti, kad kartais, kai nieko nevyksta, išties vyksta viskas iš karto. Bangų gausmo vis buvo negana, negalėjau atitraukti akių nuo to didelio, didelio vandens. Ėmiau pažinti potvynius, atoslūgius, vėjus. Štai atplūsta pietys, pakyla naktį, klebena langus, daužosi stogais; ryte po gatvę išbarstytos reklaminės skrajutės tarsi pietų sniegas. Štai atsiaučia vėjas iš šiaurės vakarų, atsinešdamas dykumos karščius, popiet pakyla pietryčių vėjas, žvarbą atgena pietys.

Žiemą kilo milžiniška audra. Dvi dienas siautėjo nesiliaudama, krantinės šaligatviai nebesiskyrė nuo paplūdimio, viskas apnešta smėliu, vėjo gūsiai daužėsi į langus vos jų neiškuldami. Audrai pagaliau aprimus pamačiau, kad kaimyniniai namai liko be stogų. Audra rovė medžius, griovė balkonus, daužė langus, visus ateities planus nusinešė vėjas. Šiaurinių priemiesčių paplūdimiuose bangos į krantą dužo tol, kol pasiglemžė prabangaus namo veją ir didžiulį baseiną. Su šaknimis išrauto baseino vaizdai pasirodė vakaro žiniose. Televizija stambiu planu vis rodė moters veidą, iškreiptą nuostabos ir skausmo. Moteris, vardu Zaza, neteko ne tik baseino, bet ir pusės sodo, kuriame palaidota urna su motinos pelenais. Kilo ginčų, ieškota kaltųjų, badyta pirštais, kas turėjo sutvirtinti paplūdimį milžiniškais akmenimis. Bet jokia savivaldybė Zazai nesugrąžins mirusios motinos.

Vėjams nurimus, prie jūros ant uolų saulės atokaitoje radau besišildantį ruonį. Netrukus toji vieta buvo aptverta, pakabintas įspėjimas ruonio nešerti ir neerzinti. Kasdien ėjau lankyti ruonio, nešėriau ir neerzinau, o po kelių dienų jo nebeliko – išplaukė į šiltesnius vandenis. Bet liko vietinė fauna – vakarais prieblandoje šmėžuojančios gerai įmitusios žiurkės, vejoje priešais banglentininkų klubą striksintys baltapūkiai triušiai lyg iš pasakų knygos puslapių. Kai nusileidžia tamsa ir iš vandenyno pakyla milžiniška pilnaties galva, iš krūmynų išnyra nusususi lapė, ne didesnė už katę. Bindzena pievomis, ieško sekmadienio iškylų likučių. Kartą bandžiau lapę pasekti, sužinoti, kur jos namai, bet toji tik dirstelėjo į mane – akys blausios lyg vaiduoklio – ir nutapsėjo slapstydamasi už krūmynų.

Ėjo mėnesiai, ir aš pripratau, kad namai visuomet pilni smėlio – grindys, patalai, skalbiniai, smėlio pilnos akys ir plaukai. Namus vis užplūsta jūržolių kvapas, jūržolės nukloja paplūdimius ir sapnus. Pripratau kasryt matyti banglentininkus – man geriant kavą jie jau grįžta nuo jūros, persirenginėja pasislėpę už automobilio durelių, apakina balta sėdyne, raumeninga nugara, ilgais saulės nublukintais plaukais. Hidrokostiumą meta į bagažinę ir velkasi baltus marškinius. Pripratau prie kaimyno brazilo suktinės kvapo balkone bet kuriuo paros metu – štai jis lėtai parūko žolės, tada pasigirsta bosanova. Praminėme jį Marseliu, nors žinojome tikrą vardą. Vėliau paaiškėjo, kad jį čia pažįsta visi – džiudžitsu treneris tatuiruotomis rankomis, giliomis akimis tamsiais paakiais. Važinėja didžiuliu visureigiu, kas savaitę atsiveža vis kitą gražią moterį. Jį galima įsimylėti – iš tolo. Vėliau viena liks ilgiau nei savaitei – jos kūnas skamba tarsi bosanova, Marselis negalės atsiklausyti. Balkone atsiras gėlių, žvakių ir netgi hamakas. Galiausiai moteris atsikraustys kartu su savo kate, toji naktimis kniauks po mūsų balkonu. Iš kur viską žinau? Anuomet turbūt per daug domėjausi svetimais gyvenimais. Bet ką daryti mažame didelio miesto priemiestyje, kuris žiemą ištuštėja, lieka tik į šiltas striukes įsisupę vietiniai, tylios jų dramos, gerai išauklėti jų šunys. Per daug domėjausi svetimais gyvenimais, bet juk toks mano darbas – kol vieni gyvena, kiti užrašinėja jų gyvenimus.

Antroji mirtis buvo jauno banglentininko, jis mirė aksominį vakarą, kai bangos neatrodė mirtinai pavojingos. Gelbėtojai dvidešimt minučių, o gal ištisą amžinybę bandė jį gaivinti paguldytą ant paplūdimio smėlio, pratisas greitosios signalas nežadėjo laimingos pabaigos. Kalbėta, kad vandeny patyrė širdies smūgį. Apie jo mirtį nepranešė per vakaro žinias, bet vis tiek išgirdau – blogos naujienos čia sklinda tarsi virusas. Kažkas pažinojo gelbėtoją, traukusį vaikiną iš vandens; sukrėstas jis pasakojo prašęs pagalbos kito šalia buvusio banglentininko, bet tas tik nuskriejo šalin parodęs nedviprasmišką gestą. O juk ir aš jam nepadėjau, galvojau, neišgelbėjau, tik stebėjau jo mirtį pro langus ilgiausias dvidešimt minučių.

Tą pavasarį, vasarą, rudenį ir žiemą ėmiau skirti paplūdimio kvapus. Jūržolių, kokosinio losjono nuo saulės, cigarečių, lipnios odos, žuvies žvilgančiais žvynais, saulės, nudeginančios tarsi švitrinis popierius. Sekiau krabų pėdsakais drėgname smėlyje po lietaus. Potvyniui atslūgus mėtydavau bangų ant kranto išmestus moliuskus atgal į vandenį tikėdamasi, kad liks gyvi, skaičiuodavau perregimas medūzas ir rinkdavau nesuskaičiuojamai daug kriauklių. Nebekrūpčiodavau išgirdusi pratisą sireną – tai gelbėtojai praneša, kad jūroje pasirodė ryklių. Šeimos su vaikais puola iš vandens. Apstu istorijų, kaip rykliai nutraukia ranką ar koją, bet visos nutikusios ne čia, o kitur – tai šiaurėje, tai pietuose. Gal todėl banglentininkai lipti iš vandens neskuba. O gal tiki, kad the ocean gets its saltiness from the tears of misunderstood sharks that just want to cuddle. Bet jie nepuola lipti į krantą ir tada, kai žaibuoja, kai likti vandenyje yra tikra beprotybė. Jie bepročiai, ir tos beprotybės jiems pavydžiu.

O dar išmokau stebėti banginius.

Vandenyno horizontas tik atrodo vientisas. Ilgai žiūrint gali pamatyti, kaip tolumoje vos įžiūrimai kvėpuoja banginiai, į orą kyla purslų fontanai. Kuo arčiau, tuo ryškesni. Pro žiūronus stebiu, kaip mosteli uodega prieš nerdami į gelmes, o kartais, atrodo, dūksta – taškosi, teškia uodega per vandenį, su milžiniška jėga šoka iš vandens ir vėl krinta atgal. Banginiai keliauja ne vieni – šalimais visuomet būna ir antras, ir trečias fontanas, iš vandens vis kyla uodegos. Rudenį nuo balandžio ir žiemą kuprotieji banginiai traukia į šiaurę – poruotis. Nuo rugpjūčio ir visą Pietų pusrutulio pavasarį jie grįžta į pietus – vasaroti. Vandenynas jų namai, jie nežino ilgesio, keliauja ne šiaip susigalvoję, o todėl, kad tokie gamtos dėsniai. Keliauja, nes negali nekeliauti. Dainuoja vandenyno dainas, o aš žvelgiu į horizontą galvodama apie platumas, kuriose manęs nėra. Kad ir aš taip galėčiau migruoti, galvoju, paklusdama gamtos dėsniams. Sekčiau paskui vasarą, paskui saulę, niekada nebūtų tamsu. Migruočiau, ir mano dainą girdėtų.

Ir tada prisimenu vienišiausią pasaulyje banginį.

Šį banginį praminė 52 – toks jo skleidžiamo garso dažnis hercais. Tokio garso dažnio neskleidžia nė vienas pasaulyje banginis. Šio banginio rūšis nenustatyta iki šiol, nors manoma, kad tai galbūt mėlynasis banginis. Jo garsą gali užfiksuoti mokslininkai ir povandeniniai laivai, bet niekas šio banginio nėra matęs. Gal jo iš tikro nėra. Galvoju apie tai, kaip jis metų metus plaukioja po vandenyną visiškai vienas ir šaukiasi gentainių, bet niekada nesulaukia atsakymo. Kiti banginiai jo dažnio negali išgirsti. Jis dainuoja savo dainas, į kurias nesulaukia atsakymo, bando prisikviesti tą, kas jį išgirs. Net jo migracijos kelias kitoks, juo nekeliauja nė vienas kitas banginis. Gamtos dėsniai jam negalioja? Vieni mokslininkai sako, kad galbūt jis kurčias, galbūt tai genų mutacija, gal kiti banginiai jį girdi, o gal jo ir iš viso nėra. Bet nesvarbu. Man banginis 52 toks pat tikras kaip mano pačios buvimas ant vandenyno kranto. Galvoju apie jo vienišumą, didesnį už didžiausią pasaulio vandenyną. Bandau įsivaizduoti mėlyną liūdesį juodame gilumos fone. Aš tave suprantu, noriu jam pasakyti. Aš tave girdžiu.

Visą tekstą skaitykite „Šiaurės Atėnuose“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s