Autorius: Akvilina Cicėnaitė

„Kad mane pamatytum“ – Metų knygos rinkimuose

Man visuomet sunku keliais žodžiais nusakyti, apie ką mano knyga, todėl džiaugiuosi, kai tai pavyksta kitiems. Kaip, pavyzdžiui, Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus bibliotekos vyresniajai bibliotekininkei-kultūrinės veiklos koordinatorei Viktorijai Ivanovai, trumpai ir taikliai nupasakojusiai „Kad mane pamatytum“ siužetą. Skaityti toliau →

Laikas pasakoti istorijas

Visą praėjusią savaitę vidinis laikrodis mane pažadindavo antrą ryto. Atsikėlus paryčiais, išsiderinus dėl laiko skirtumo lengva vaizduotis juodžiausius scenarijus. Juose pasaulis išraižytas neįveikiamų sienų, o aš lieku vienoje sienos pusėje – be teisės grįžti, be prabangos rinktis, kur gyventi ir kur mirti. Bemiegėmis naktimis prisimenu visus distopinių knygų ir filmų siužetus, galvoju apie liepsnojantį pasaulį, apie pasaulį be laivų, lėktuvų ir traukinių. 2020-tieji man bus gyvenimo distopijoje metai. Skaityti toliau →

Kad mane pamatytum

Kad mane pamatytumŠiemetinėje Vilniaus Knygų mugėje pristatysiu septintąją savo knygą, kuri vadinasi „Kad mane pamatytum“.

Keturiolikmetė Gilė apie pabaigas žino viską. Ir apie pasaulio pabaigą, kuri turėtų įvykti jau netrukus, 1999-ųjų gruodžio 31-osios vidurnaktį. Ir apie šeimos pabaigą, kai tėtis palikęs namus išeina pas savo studentę. Ir apie draugystės pabaigą, kai su geriausia drauge tenka varžytis dėl trokštamo vaidmens spektaklyje. Bet Gilė negali nutuokti, kuo pasibaigs mamos ryšys su vyru, pramintu Kurmiu, ir kas laukia prasidėjus 2000-iesiems.. Skaityti toliau →

Paskutinis vasaros mėnuo

Prasidėjo paskutinis australiškos vasaros mėnuo. Vasaros su kaukėmis nuo oro užterštumo ir atšauktais atostogų planais, su sutrikusiais turistais, atvykusiais į svajonių šalį ir jos nerandančiais. Su gaisrais, kuriuose, kaip skaičiuojama, pražuvo milijardas gyvūnų, su dulkių audromis, su tamsiai raudona apokaliptine vakaro saule. Su lietaus į vandens telkinius nuplautais gaisrų pelenais, su juose išmirštančiomis žuvimis. Su nerimu ir neviltimi, kuriuos norisi nustumti šalin, nes dabar madinga mokyti pozityvaus mąstymo, bet niekas nemoko, kaip gedėti. Skaityti toliau →

Įsivaizduojami miestai

Kitais metais sukaks dešimtmetis, kai esu išvažiavusi iš Lietuvos, o aš vis dar negaliu tuo patikėti. Vis dar nemoku, o gal negaliu išsikrauti lagaminų, neperku visų trokštamų knygų – jos tokios sunkios kraustantis iš vienų namų į kitus. Vis dar manau, kad esu čia laikinai. Bet jau žinau, kad nė prieš vieną kelionę nesijaudinu taip, kaip ruošdamasi grįžti į Vilnių. Skaityti toliau →

Mėlynasis banginis

Kai vieną dieną išvyksiu iš Australijos, žinau, kurį adresą išsivešiu. Dvejus metus gyvenau ant vandenyno kranto, bet iki šiol sapnuoju potvynius. Sapnuoju ir cunamius, atplūstančius kaip mirtis – be perspėjimo, pasiglemžiančius pakrantės suoliukus, automobilius, kūdikių vežimėlius ir spalvotais megztukais apvilktus šunis. Dvejus metus užmigdavau sūpuojama vandenyno gausmo, neišverčiamo, nepaaiškinamo, gražiausio iš visų kalbų. Skaityti toliau →

„Kūrėjo kelias“ – leidimas būti kūrybiškam

Pastaruoju metu vis pasirodo naujų leidinių apie kūrybiškumo ugdymą, tad atrodytų keista, kodėl rašau apie Julios Cameron knygą „Kūrėjo kelias“ (angl. “The Artist’s Way“). Nors ši knyga pirmąsyk išleista 1992 m. (lietuviškas vertimas pasirodė 2014 m.), bet vis dar tebėra populiari ir aktuali. Skaityti toliau →

Kaip būti gera lietuve

Šią vasarą tapau vieno pokalbio liudininke – moterys kalbėjosi apie būtinybę mokyti svetur gyvenančius vaikus lietuviškai. Į kitą šalį nutekėjusi lietuvė mama guodėsi, kad nelietuviškoje aplinkoje sunku su vaikais bendrauti ne šalies, kurioje gyvenama, kalba. „Kaip čia taip – nemokėti lietuvių kalbos! – stebėjosi jos pašnekovė. – O jei vaikai grįš gyventi į Lietuvą? Juk nežinai, kas bus ateityje! Kalbą mokėti būtina!“ Skaityti toliau →