Apie nostalgišką, nomadišką ir nebaigtinę tapatybę (II)

Pirmąją dalį skaitykite čia Šiuolaikinėje visuomenėje, kur susiduria klajojančios ir sėslios tapatybės, tautinio, religinio ir civilizacinio identiteto sąvokos netenka savo įprastų apibrėžimų saugumo. „Aš nežinau, kas esu“, – į mane žvelgia tamsios, neperprantamos mano studentės akys. Worood yra aštuoniolikos metų irakietė. Vaikas, kelerius metus praleidęs pabėgėlių stovyklose, kol galiausiai pasiekė naują žemę. Mergina, kuriai reikia iš naujo susikonstruoti savo tapatybę. Tačiau su kuo tapatintis? Su šalimi, kuri tapo beprasmio ir […]

Continue Reading →

Apie nostalgišką, nomadišką ir nebaigtinę tapatybę

Paskutinis gyventojų surašymas parodė, kad trys milijonai tirpsta ir virsta mitu. Naujoji lietuvių istorija kuriama nebe faktinėje Lietuvos teritorijoje. Besiilgėdami to mito, (pseudo) istorikai kuria naujus – apie amžinąjį sugrįžimą į Sarmatiją ir šlovingą lietuvių tautos praeitį, nusidriekiančią iki Juodosios jūros krantų. Šio mito ilgesys – tos pačios prigimties kaip ir praeities, vaikystės, Prusto prarastojo laiko, tėvynės ilgesys. Dar septynioliktajame amžiuje tėvynės ilgesiui buvo suteiktas vardas „nostalgija“. Išvertus iš graikų […]

Continue Reading →